Jubiliejinė audiencija. Atverskime žemės plutą, atraskime Viešpaties lobį
Katechezės pradžioje buvo perskaitytas trumpas Viešpaties palyginimas iš Evangelijos pagal Matą „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“ (Mt 13, 44).
Pasak popiežiaus Leono XIV, jis iš vaikystės atsimena, kaip buvo įdomu kasinėti žemę. Ir kiti tai gali atsiminti ar stebėti, kaip šiandien žaidžia vaikai – gera tai daryti – kaip jie kasa žemę, atverčia jos plutą, kad pamatytų, kas po ja. Dirvoje paslėptas lobis nėra vaikų žaidimas, tačiau džiaugsmas dėl staigmenos toks pat.
„Ir Viešpats mums sako: tokia yra Dievo karalystė. Dar daugiau: taip randama Dievo karalystė. Viltis atgimsta, kai kasame ir sulaužome tikrovės plutą, pažvelgiame į tai, kas po ja“, – kalbėjo Leonas.
Kai Jėzaus mokiniai gavo laisvę gyventi viešai kaip krikščionys, jie taip pat pradėjo kasti, ypač tose vietose, kur Viešpats kentėjo, mirė ir prisikėlė. Rytų ir Vakarų tradicijos mini Flaviją Juliją Eleną, imperatoriaus Konstantino motiną, kaip tų paieškų sielą.
„Moteris, kuri ieško. Moteris, kuri kasa. Lobis, kuris įžiebia viltį, yra pats Jėzaus gyvenimas: reikia eiti jo pėdomis“, – sakė Šventasis Tėvas. Imperatorienė, anot jo, galėjo daryti daug kitų dalykų. Galėjo vykti į daug svarbesnes vietas, nei į pakraštyje buvusią Jeruzalę. Galėjo mėgautis dvaro garbe ir malonumais.
„Mes taip pat, seserys ir broliai, galime pasitenkinti pasiektais laimėjimais ir turtais, didesniais ar mažesniais, kurie mums suteikia saugumą. Bet taip prarandame vaikystės džiaugsmą, tą norą kasti ir kažką išrasti, kuris kiekvieną dieną daro nauja“, – kalbėjo Leonas XIV. Jis priminė, kad lotynų kalba „išrasti“ reiškia „rasti“. O didysis Elenos „išradimas“ buvo Šventojo Kryžiaus radimas.
„Štai paslėptas lobis, dėl kurio verta parduoti viską! Jėzaus Kryžius yra didžiausias gyvenimo atradimas, vertė, kuri keičia visas vertybes“, – pabrėžė popiežius. Pasak jo, Elena galėjo tai suprasti, galbūt todėl, kad pati ilgai nešė savo kryžių.
Ji nebuvo gimusi dvare: sakoma, kad ji buvo kuklios kilmės užeigos savininkė, į kurią įsimylėjo būsimasis imperatorius Konstancijus. Jis ją vedė, bet vėliau, dėl galios apskaičiavimų, ją atstūmė ir ilgam atskyrė nuo sūnaus Konstantino. Ir Konstantinas, tapęs imperatoriumi, pats jai sukėlė nemažai skausmo ir nusivylimų, bet Elena visada liko savimi: moterimi, kuri ieško. Ji pasiryžo tapti krikščione ir visada praktikavo artimo meilę, niekada nepamiršdama paprastųjų, iš kurių pati buvo kilusi.
„Toks orumas ir ištikimybė sąžinei, brangūs broliai ir seserys, keičia pasaulį ir šiandien: priartina prie lobio, kaip ir žemdirbio darbas“, – pažymėjo popiežius. Savosios širdies puoselėjimas, purenimas reikalauja pastangų. Tai didžiausias darbas. Bet kasdami – randame, pasilenkdami – vis labiau priartėjame prie to Viešpaties, kuris išsirengė, kad taptų toks, kaip mes. Po mūsų žemės pluta yra jo Kryžius.
Mes galime vaikščioti išdidūs, nekreipdami dėmesio į lobį, kuris yra po mūsų kojomis. Bet jei tapsime kaip vaikai, pažinsime kitą Karalystę, kitą jėgą. Dievas visada yra po mūsų kojomis, kad pakeltų mus aukštyn. (RK / Vatican News)