杏MAP导航

Evangelistas Jonas su giliu dvasiniu jautrumu apra?o t? akimirk?: ?Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo ?kv?p?s Simono Iskarijoto sūnaus Judo ?irdin sumanym? i?duoti [...], J?zus, ?inodamas, jog at?jo valanda [...] parod? jiems savo meil? iki galo.“ (Jn 13, 1–2). Myl?ti iki galo – ?tai raktas ? Kristaus ?irdies supratim?, sak? popie?ius. Meil? nesustoja prie? atmetim?, nusivylim?, netgi ned?kingum?. J?zus ?ino savo valand?, ta?iau ta valanda jo neu?klumpa, bet jis j? pasirenka. Jis atpa??sta moment?, kai jo meil? tur?s i?kent?ti skaud?iausi? i?davyst?s skausm?. Ir vis d?lto jis nesitraukia, nekaltina, nesigina. Jis toliau myli, plauna kojas, dalijasi duona.

?Tai tas, kuriam pada??s paduosiu k?sn?“ (Jn 13, 26). Pasak popie?iaus, ?is paprastas ir nuolankus gestas labai gerai i?rei?kia meil?. J?zus puikiai supranta, kas dedasi. Ta?iau jis ?ino, kad net jei ?mogus klaid?ioja blogio keliais, j? vis dar gali pasiekti ?velnaus gesto ?viesa. Jis ?ino, kad tikrasis atleidimas suteikiamas nelaukiant atgailos, jis suteikiamas kaip nemokama dovana, suteikiamas pirmiau negu priimamas.

Deja, Judas to nesupranta. ?Kai jis nurijo k?sn?, ??jo ? j? ??tonas“ (27 eil.), – sakoma Evangelijoje. ?ie ?od?iai mus sukre?ia: blogis, iki tol buv?s pasl?ptas, atsiskleid?ia po to, kai meil? parod? savo labiausiai beginkl? pus?. Tas J?zaus paduotas k?snelis yra mūs? i?gelb?jimas, sak? popie?ius. Tas J?zaus gestas rei?kia, kad Dievas daro visk?, kad mus pasiekt?, net ir tada, kai mes j? atstumiame.

Būtent ?ia atleidimas atsiskleid?ia visa savo galia ir parodo tikr? vilties veid?. Tai ne u?mar?umas ir ne silpnumas, bet pagarba ?mogaus laisvei, mylint j? iki galo. J?zaus meil? priima skausming? ties?, bet neleid?ia blogiui tarti paskutinio ?od?io. Tai J?zaus meil?s sl?pinys, kuriame ir mes esame kvie?iami dalyvauti. Kiek santyki? nutrūksta, kiek istorij? susikomplikuoja, kiek ?od?i? lieka nei?sakyt?... Ta?iau Evangelija mums sako, kad visada ?manoma toliau myl?ti, net kai viskas atrodo nepataisomai sugadinta. Atleisti nerei?kia neigti blog?, bet neleisti jam sukelti dar daugiau blogio. Atleisti nerei?kia sakyti, kad nieko ne?vyko, bet daryti visk?, kas ?manoma, kad ker?tas nenulemt? ateities.

Evangelistas pabr??ia, kad kai Judas i??jo i? kambario, ?buvo naktis“ (30 eil.), ta?iau i?kart po to J?zus pasak?: ?Dabar ?mogaus Sūnus bus pa?lovintas“ (31 eil.). Aplinkui nakties sutemos, ta?iau i? ties? jau prad?jo tek?ti ?viesa. Ji ?vie?ia, nes Kristus lieka i?tikimas iki galo ir jo meil? yra stipresn? u? neapykant?.

?Brangūs broliai ir seserys, – sak? popie?ius Leonas, – ir mūs? gyvenime būna skausming? ir varginan?i? nakt? – sielos nakt?, nusivylimo nakt?, nakt?, kai kas nors mus ?skaudina ar i?duoda. Tokiais momentais kyla pagunda u?sidaryti, gintis, atsakyti tuo pa?iu. Ta?iau Vie?pats mums rodo vilt?, sako, kad visada yra ir kitas kelias. Jis moko mus, kad galime paduoti k?snel? net tiems, kurie nuo mūs? nusisuka, kad galime atsakyti tyliu pasitik?jimu, kad galime oriai eiti pirmyn neatsisakydami meil?s.“

Popie?ius ragino melsti malon?s mok?ti atleisti, ypa? kai jau?iam?s nesuprasti ir apleisti, nes būtent tokiomis akimirkomis meil? gali pasiekti vir?ūn?. Kaip moko J?zus, myl?ti rei?kia gerbti kito laisv?, leisti jam netgi i?duoti. Myl?ti – rei?kia niekada nenustoti tik?ti, kad netgi su?eista ir paminta laisv? gali būti i?pl??ta i? tamsos apgaul?s ir gr??inta ? g?rio ?vies?. Kai atleidimo ?viesa prasiskverbia pro su?eistos ?irdies ply?ius, suprantame, kad ji niekada n?ra beprasm?. Net jei atrodo beprasmi?ka atleisti, net jei kitas ?mogus nepriima atleidimo, atleidimas i?laisvina t?, kuris j? suteikia, i?tirpdo apmaud?, sugr??ina ramyb?, sugr??ina ?mog? sau pa?iam.

J?zus paprastu pasidalijimo duona gestu skelbia, kad ir i?davyst? gali tapti i?gelb?jimo proga, jei ? j? atsakome meile, jei nepasiduodame blogiui, bet j? nugalime gerumu, jei neleid?iame jam u?gesinti to, kas mumyse tikriausia – geb?jimo myl?ti. (jm / Vatican News)