Popie?iaus katechez?: nesig?dykime pripa?inti, kad mums reikia pagalbos
Ant kry?iaus J?zus pasirodo ne kaip pergalingas didvyris, o kaip ?mogus, maldaujantis kit? meil?s. Jis daug nekalba, nesmerkia, negina sav?s, o tik nuolankiai pra?o to, ko pats sau negali duoti. Nukry?iuotojo tro?kulys yra ne tik i?kankinto kūno fiziologinis poreikis. Vis? pirma tai esminio tro?kimo – meil?s, ry?io su kitais, bendryst?s tro?kimo i?rai?ka. Tai tylus ?auksmas Dievo, kuris, prisi?m?s visk?, kas ?mogi?ka, jau?ia ir ?? tro?kul?. Jis yra Dievas, kuris nesig?dija maldauti gaivaus gurk?nio. ?iuo gestu jis mums sako, kad tikra meil? moka ne tik duoti, bet ir pra?yti.
?Trok?tu“, – sako J?zus ir tokiu būdu parodo savo ir mūs? ?mogi?kum?. N? vienas i? mūs? nesame visi?kai savaranki?ki, sak? popie?ius. N? vienas negalime patys sav?s i?gelb?ti. Gyvenimas pasiekia vir?ūn? ne tada, kai esame stiprūs, o tada, kai i?mokstame, k? rei?kia gauti. Ir būtent t? akimirk?, i? nepa??stam? rank? gav?s acte suvilgyt? kempin?, J?zus i?tar?: ?Atlikta“. ?sikūnijusi meil? leidosi būti stokojanti kit? meil?s ir būtent d?l to iki galo atliko savo darb?.
Tai yra krik??ioni?kasis paradoksas, sak? popie?ius. Dievas gelbsti ne atlikdamas darb?, bet leisdamas, kad kiti j? atlikt?; ne nugal?damas blog? j?ga, bet priimdamas meil?s silpnum?. Ant kry?iaus J?zus mus moko, kad ?mogi?kumo vir?ūn? – ne jausti savo gali?, bet su pasitik?jimu atsiverti kitiems, net jei jie yra prie?i?ki mūs? at?vilgiu. I?ganymas – tai ne nepriklausymas nuo kit?, bet nuolankus pripa?inimas, kad esame stokojantys, ir sugeb?jimas tai nuo?ird?iai i?reik?ti.
Pagal Dievo plan?, mes pasiekiame ?mogi?kumo vir?ūn? ne tada, kai esame stiprūs, bet tada, kai pasitikime kitais. J?zus i?gelbsti mus ne parodydamas savo gali?, bet pra?ydamas mūs? to, ko pats sau negali duoti. Būtent ?ia atsiveria durys ? tikr?j? vilt?: jei net Dievo Sūnus pasirinko nebūti visi?kai sau pakankamas, tuomet ir mus kamuojantis meil?s, prasm?s, teisingumo tro?kimas visai nerei?kia mūs? pralaim?jimo, bet yra mūs? prigimties dalis.
?i tiesa, atrodo, yra tokia paprasta, o vis d?lto labai sunku mums j? priimti, kalb?jo Leonas XIV. Gyvename laikais, kai vertingais laikomi savaranki?kumas, efektyvumas ir na?umas. Ta?iau Evangelija mums sako, kad mūs? ?mogi?kumo matas yra ne tai, k? galime pasiekti, bet geb?jimas leisti, kad kiti mus myl?t? ir, kai reikia, mums pad?t?.
J?zus mus gelbsti parodydamas, kad sugeb?jimas pra?yti yra ne ?mogaus nevertas, bet i?laisvinantis bruo?as. Tai būdas i?eiti i? nuod?m?s ?e??lio ir sugr??ti ? bendryst?s ?vies?. Nuo pat prad?i? nuod?m? k?l? g?d?. Tuo tarpu atleidimas – tikrasis atleidimas – ateina tada, kai sugebame ramiai pripa?inti, ko mums reikia, ir nebijome, kad būsime atstumti. Nukry?iuotojo J?zaus tro?kulys yra ir mūs? tro?kulys – su?eistos ?monijos, vis dar ie?kan?ios gyvojo vandens, tro?kulys. ?is tro?kulys neatitolina mūs? nuo Dievo, bet su juo suartina. Jei turime dr?sos tai pripa?inti, suprantame, kad ir mūs? pa?eid?iamumas yra tiltas ? dang?. Būtent pra?ymas, o ne tur?jimas atveria keli? ? laisv?, nes liaujam?s apsimetin?ti, kad patys visk? galime.
Brolyst?je, paprastame gyvenime, sugeb?jime pra?yti be g?dos ir dovanoti be i?skai?iavimo slypi pasauliui ne?inomas d?iaugsmas. Tai d?iaugsmas, kuris sugr??ina mus ? pirmaprad? mūs? būties ties? – esame kūriniai, sukurti tam, kad priimtume ir dovanotume meil?.
?Brangieji broliai ir seserys, – sak? Leonas XIV baigdamas ?ios tre?iadienio bendrosios audiencijos katechez?, – Kristaus tro?kulyje galime atpa?inti mūs? tro?kul? ir i?mokti, kad n?ra nieko ?mogi?kesnio ir nieko dievi?kesnio, kaip sugeb?ti pasakyti: man reikia pagalbos. Nebijokime pra?yti, net jei jau?iam?s to neverti. Nesig?dykime tiesti rankos. Būtent ?iame nuolankiame geste slypi i?ganymas.“ (jm / Vatican News)
