杏MAP导航

笔辞辫颈别啪颈耻蝉 vis懦 pirma atkreip臈 d臈mes寞 寞 vien膮 拧iais laikais labai paplitusi膮 lig膮: sunkumo gyventi lig膮. Mums tikrov臈 gali atrodyti kaip per daug sud臈tinga ir per sunki priimti. Tuomet 鈥瀒拧sijungiame鈥�, apsimariname iliuzija, kad u啪merkus akis viskas bus kitaip. 鈥濼a膷iau reikia stoti 寞 akistat膮 su tikrove ir su J臈zumi tai galime padaryti visai gerai鈥�, 鈥� patikino audiencijos dalyvius popie啪ius Leonas.

Sergan膷ios mergait臈s t臈vas i拧eina ie拧koti pagalbos. Gav臋s 啪ini膮, kad mergait臈 mir臈 ir nebeverta trukdyti mokytojo, jis toliau tiki ir viliasi. Jo pokalb寞 su J臈zumi nutraukia kraujopl奴d啪iu serganti moteris, kuriai pasiseka prasibrauti pro mini膮, prisiartinti prie J臈zaus ir prisiliesti prie jo apsiausto. Pasak popie啪iaus, vis懦 寞sp臈tai nesiartinti ir nesirodyti moteriai tai buvo dr膮sus sprendimas, pakeit臋s vis膮 jos gyvenim膮.

Atkreip臋s d臈mes寞, kad moteris buvo pasmerkta gyventi u啪sidariusi ir atsiskyrusi, popie啪ius Leonas patikino, kad kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kit懦 vertinimo aukomis. Tada ken膷iame ir ne寞stengiame pasirodyti vie拧umoje.

艩i moteris i拧臈jo i拧gelb臈jimo keliu tuomet, kai joje u啪gim臈 tik臈jimas, kad J臈zus gali j膮 i拧gydyti. Tada ji rado j臈g懦 i拧eiti ir jo ie拧koti. Ji tik臈josi galinti bent prisiliesti prie jo r奴bo. Prie J臈zaus stov臈jo minia, daugelis j寞 liet臈, bet nieko neatsitiko. O kai 拧i moteris paliet臈 J臈z懦, ji i拧gijo. 鈥濳ur gl奴di skirtumas?鈥� 鈥� klaus臈 popie啪ius ir atsak臈 拧v. Augustino 啪od啪iais, kuriuos Ba啪ny膷ios mokytojas i拧tar臈 J臈zaus vardu: 鈥瀖inia spaud啪iasi aplink mane, ta膷iau tik臈jimas palie膷ia鈥� (Homilijos 243, 2, 12).  Leonas prid奴r臈, kad kas kart膮, kai tik臈jimo veiksmu kreipiam臈s 寞 J臈z懦, u啪simezga ry拧ys su juo ir tuoj pat i拧 jo pasklinda malon臈. Kartais mes to n臈 nepastebime, ta膷iau tuo pat metu slaptu ir tikru b奴du malon臈 mus pasiekia ir i拧 vidaus perkei膷ia m奴s懦 gyvenim膮.

Galb奴t ir 拧iandien daug 啪moni懦 artinasi prie J臈zaus pavir拧utini拧kai, netik臈dami jo galia. Mind啪iojame ba啪ny膷i懦 grind懦 pavir拧i懦, ta膷iau galb奴t m奴s懦 拧irdys kitur. 艩i moteris 寞veik臈 savo baim臋 prisilietusi prie J臈zaus 拧irdies rankomis, kurios d臈l jos ligos laikytos ne拧variomis. Ji staiga pasijuto pasveikusi. Ir J臈zus jai pasak臈: 鈥濪ukra, tavo tik臈jimas i拧gelb臈jo tave, eik rami鈥�.

Tuo metu at臈jo 啪inia, kad mir臈 dvylikamet臈 mergait臈. J臈zus t臈v膮 padr膮sino sakydamas: 鈥濶enusig膮sk, vien tik臈k!鈥�. Tada 寞臈jo 寞 kambar寞, kuriame gul臈jo mergait臈, j膮 pa臈m臈 u啪 rankos ir tar臈: 鈥濼alitá kum鈥� 鈥� 鈥濵ergaite, sakau tau, kelkis!鈥� Ji tuojau atsik臈l臈 ir 臈m臈 vaik拧膷ioti. 艩itaip J臈zus parodo, kad ne tik i拧gydo, bet ir prikelia i拧 mirties. Dievui, kuris yra am啪inasis gyvenimas, k奴no mirtis t臈ra kaip miegas. 鈥濼ikroji mirtis yra sielos mirtis: jos turime bijoti鈥�, 鈥� pa啪ym臈jo Leonas XIV.

Jis atkreip臈 d臈mes寞 寞 dar vien膮 dalyk膮: prik臈l臋s mergait臋 J臈zus liep臈 t臈vams duoti jai valgyti. Pasak popie啪iaus, tai dar vienas J臈zaus artumo m奴s懦 啪mogi拧kumui 啪enklas, kurio prasm臋 galime pagilinti sav臋s klausdami: kai m奴s懦 jaunimas i拧gyvena kriz臋 ir jiems reikia dvasinio maisto, ar sugebame jiems jo duoti? Ir kaip mums tai daryti, jie mes patys nesimaitiname Evangelija?

鈥濵okykim臈s i拧 Morkaus Evangelijos moters ir t臈vo: eikime pas J臈z懦. Jis gali mus i拧gydyti, jis gali mus prikelti. Jis 鈥� m奴s懦 viltis!鈥� (SAK / Vatican News)