Leonas XIV: eikime pas J?z? – jis mūs? viltis!
Popie?ius vis? pirma atkreip? d?mes? ? vien? ?iais laikais labai paplitusi? lig?: sunkumo gyventi lig?. Mums tikrov? gali atrodyti kaip per daug sud?tinga ir per sunki priimti. Tuomet ?i?sijungiame“, apsimariname iliuzija, kad u?merkus akis viskas bus kitaip. ?Ta?iau reikia stoti ? akistat? su tikrove ir su J?zumi tai galime padaryti visai gerai“, – patikino audiencijos dalyvius popie?ius Leonas.
Sergan?ios mergait?s t?vas i?eina ie?koti pagalbos. Gav?s ?ini?, kad mergait? mir? ir nebeverta trukdyti mokytojo, jis toliau tiki ir viliasi. Jo pokalb? su J?zumi nutraukia kraujoplūd?iu serganti moteris, kuriai pasiseka prasibrauti pro mini?, prisiartinti prie J?zaus ir prisiliesti prie jo apsiausto. Pasak popie?iaus, vis? ?sp?tai nesiartinti ir nesirodyti moteriai tai buvo dr?sus sprendimas, pakeit?s vis? jos gyvenim?.
Atkreip?s d?mes?, kad moteris buvo pasmerkta gyventi u?sidariusi ir atsiskyrusi, popie?ius Leonas patikino, kad kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kit? vertinimo aukomis. Tada ken?iame ir ne?stengiame pasirodyti vie?umoje.
?i moteris i??jo i?gelb?jimo keliu tuomet, kai joje u?gim? tik?jimas, kad J?zus gali j? i?gydyti. Tada ji rado j?g? i?eiti ir jo ie?koti. Ji tik?josi galinti bent prisiliesti prie jo rūbo. Prie J?zaus stov?jo minia, daugelis j? liet?, bet nieko neatsitiko. O kai ?i moteris paliet? J?z?, ji i?gijo. ?Kur glūdi skirtumas?“ – klaus? popie?ius ir atsak? ?v. Augustino ?od?iais, kuriuos Ba?ny?ios mokytojas i?tar? J?zaus vardu: ?minia spaud?iasi aplink mane, ta?iau tik?jimas palie?ia“ (Homilijos 243, 2, 12). Leonas pridūr?, kad kas kart?, kai tik?jimo veiksmu kreipiam?s ? J?z?, u?simezga ry?ys su juo ir tuoj pat i? jo pasklinda malon?. Kartais mes to n? nepastebime, ta?iau tuo pat metu slaptu ir tikru būdu malon? mus pasiekia ir i? vidaus perkei?ia mūs? gyvenim?.
Galbūt ir ?iandien daug ?moni? artinasi prie J?zaus pavir?utini?kai, netik?dami jo galia. Mind?iojame ba?ny?i? grind? pavir?i?, ta?iau galbūt mūs? ?irdys kitur. ?i moteris ?veik? savo baim? prisilietusi prie J?zaus ?irdies rankomis, kurios d?l jos ligos laikytos ne?variomis. Ji staiga pasijuto pasveikusi. Ir J?zus jai pasak?: ?Dukra, tavo tik?jimas i?gelb?jo tave, eik rami“.
Tuo metu at?jo ?inia, kad mir? dvylikamet? mergait?. J?zus t?v? padr?sino sakydamas: ?Nenusig?sk, vien tik?k!“. Tada ??jo ? kambar?, kuriame gul?jo mergait?, j? pa?m? u? rankos ir tar?: ?Talitá kum“ – ?Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Ji tuojau atsik?l? ir ?m? vaik??ioti. ?itaip J?zus parodo, kad ne tik i?gydo, bet ir prikelia i? mirties. Dievui, kuris yra am?inasis gyvenimas, kūno mirtis t?ra kaip miegas. ?Tikroji mirtis yra sielos mirtis: jos turime bijoti“, – pa?ym?jo Leonas XIV.
Jis atkreip? d?mes? ? dar vien? dalyk?: prik?l?s mergait? J?zus liep? t?vams duoti jai valgyti. Pasak popie?iaus, tai dar vienas J?zaus artumo mūs? ?mogi?kumui ?enklas, kurio prasm? galime pagilinti sav?s klausdami: kai mūs? jaunimas i?gyvena kriz? ir jiems reikia dvasinio maisto, ar sugebame jiems jo duoti? Ir kaip mums tai daryti, jie mes patys nesimaitiname Evangelija?
?Mokykim?s i? Morkaus Evangelijos moters ir t?vo: eikime pas J?z?. Jis gali mus i?gydyti, jis gali mus prikelti. Jis – mūs? viltis!“ (SAK / Vatican News)
