Popie?iaus katechez?: tik tas yra geras tikintysis, kuris yra geras ?mogus
Prad?damas katechez? popie?ius pasteb?jo, kad būtent tok? ?mog?, kuriam reikia pakeisti po?iūr?, matome ?iandien apm?stomoje Evangelijos scenoje. Su J?zumi kalbasi daug patyr?s ir daug k? i?manantis ?mogus, ?statymo mokytojas, kuriam vis d?lto reikia pakeisti perspektyv?, nes jis yra visi?kai susitelk?s ? save ir nepastebi kit?. Tas ?mogus klausia J?zaus, kaip ?laim?ti“ am?in?j? gyvenim?. Pavartoj?s ?? termin? jis i?siduoda, kad am?in?j? gyvenim? jis suvokia kaip teis?tai u?sitarnaujam? atlyg?. Vienintelis dalykas, kuris jam kelia abejoni?, yra ?odis ?artimas“. ?Kas gi yra mano artimas?“ – tarsi pasiteisindamas jis klausia J?zaus.
J?zus jam pasakoja palyginim?, kurio tikslas ir yra pakeisti matymo kamp?, nuo klausimo ?Ar esi mylimas?“ pereiti prie klausimo ?Ar tu myli?“ Pirmasis klausimas yra nesubrendusio ?mogaus klausimas, antrasis – suaugusio ?mogaus, supratusio savo gyvenimo prasm?, klausimas. Pirm?j? klausim? u?duodame tarsi stov?dami kampe ir laukdami, antrasis – mus skatina eiti pirmyn.
J?zaus pasakojamo palyginimo veiksmas vyksta kelyje, kuris yra sunkus ir kupinas visoki? sunkum?, kaip ir mūs? gyvenimas. Tai kelias, kuris veda i? Jeruzal?s, miesto ant kalno, ? Jerich?, miest? ?emiau jūros lygio. ?iuo keliu ?jus? ?mog? u?puol? pl??ikai ir sumu?t? paliko pusgyv? pakel?je. Pana?ioje pad?tyje atsiduriame ir mes, kai staiga netenkame to, k? tur?jome ir kuo pasitik?jome. Atsidūr? tokioje pad?tyje i? ties? jau?iam?s tarsi apipl??ti ir palikti pakel?je.
?iuo palyginimu J?zus taip pat sako, kad mūs? gyvenimas susideda i? susitikim?, ir būtent susitikdami su kitu mes atsiskleid?iame tokie, kokie i? tikr?j? esame. Kai atsiduriame kito ?mogaus akivaizdoje, jo trapumo ir silpnumo akivaizdoje, mes turime nuspr?sti, k? daryti: pad?ti ar apsimesti, kad nieko blogo nematome. J?zaus palyginime kunigas ir levitas eina tuo pa?iu keliu. Jie yra ?mon?s, tarnaujantys Jeruzal?s ?ventykloje, gyvenantys ?ventoje erdv?je. Vis d?lto atliekamos Dievo ?lovinimo apeigos savaime nerei?kia, kad jie parodys gailestingum?. I? ties?, sak? popie?ius, atjauta, prie? tapdama religine vertybe, vis? pirma yra ?mogi?koji vertyb?. Prie? tapdami gerais tikin?iaisiais, turime būti gerais ?mon?mis.
Pasak popie?iaus Leono, galime ?sivaizduoti, kad kunigas ir levitas, ilg? laik? praleid? Jeruzal?je, skub?jo namo. Būtent skub?jimas, taip būdingas mūs? gyvenimui, da?nai trukdo mums pajusti u?uojaut?. Tie, kurie mano, kad j? pa?i? kelion? yra svarbiausia, nenori sustoti d?l kito.
Bet ?tai ateina ?mogus, kuris sugeba sustoti: tai samarietis, taigi tas, kuris priklauso niekinamai tautai. Jo atveju tekste nesakoma, kuria kryptimi jis keliavo, negalime jo kelion?s susieti su Jeruzal?s ?ventykla. Religingumas ?ia neturi nieko bendra. ?is samarietis papras?iausiai sustoja, nes jis yra ?mogus, atsidūr?s prie?ais kit? ?mog?, kuriam reikia pagalbos.
U?uojauta i?rei?kiama konkre?iais darbais. Samarietis tampa artimas ? nelaim? patekusiam ?mogui, nes jis nori jam pad?ti; jis tvarsto jo ?aizdas, nuplauna jas vynu ir patepa aliejumi; pasiima j? su savimi, nugabena ? u?eig?, sumoka u? jo slaugym? ?du denarus“, t. y. ma?daug dviej? dien? u?darb?; ?sipareigoja gr??ti ir, jei reik?s, primok?ti. Jam nuskriaustasis – ne siuntinys, kur? reikia pristatyti nuodytu adresu, bet ?mogus, kuriuo reikia rūpintis.
?Brangūs broliai ir seserys, kada ir mes sugeb?sime nutraukti savo kelion? ir atjausti? Tada, kai suprasime, kad su?eistas ?mogus, gulintis pakel?je, simbolizuoja kiekvien? i? mūs?. Kai prisiminime visus tuos kartus, kai J?zus sustojo, kad pasirūpint? mumis, tada ir tapsime paj?gesni atjausti“, – sak? popie?ius ir pra?? melsti malon?s, kad augtume ?mogi?kumu, kad mūs? santykiai būt? nuo?irdesni ir kad juose būt? daugiau atjautos. Melskime, kad mūs? ?irdys būt? pana?esn?s ? Kristaus ?ird?.“ (jm / Vatican News)
