杏MAP导航

J?zaus palyginimai, sakoma popie?iaus katechez?je, – tai pasakojimai, kuriuose remiamasi i? ?moni? gyvenimo paimtais pavyzd?iais, tod?l ir mes nesunkiai galime juos pritaikyti savo gyvenimui. J?zaus palyginimai mus provokuoja, reikalauja pritaikyti juos sau, atpa?inti save J?zaus papasakotoje istorijoje.

Palyginimams skirt? katechezi? cikl? popie?ius prad?jo nuo bene ?inomiausio palyginimo apie t?v? ir du sūnus (Lk 15, 1–32). ? ?? palyginim? sud?ta visa Evangelijos esm? – Dievo gailestingumas.

Evangelistas Lukas pa?ymi, kad J?zus ?? palyginim? papasakojo fariziejams ir Ra?to ai?kintojams, kurie murm?jo, kad jis valgo kartu su nusid?j?liais. Tod?l galima sakyti, kad ?is palyginimas buvo skirtas vis? pirma tiems, kurie yra pasiklyd?, bet to ne?ino ir teisia kitus. Evangelija nori mums perduoti vilties ?ini?. Ji mums sako, jog, kad ir kaip būtume pasiklyd?, Dievas visada mūs? laukia.

Mes galime būti pasiklyd? kaip du ?io palyginimo sūnūs: kaip jaunesnysis sūnus, pavarg?s nuo ry?i? su kitais, kurie, jo manymu, yra per daug reiklūs; kaip vyresnysis sūnus, kurio ?irdyje tvyro i?didumas ir apmaudas.

Meil? visada reikalauja ?sipareigoti, sako Pranci?kus. Kas myli, tas turi būti pasireng?s kai ko netekti, kad gal?t? susitikti su kitu. Ta?iau palyginimo jaunesnysis sūnus galvoja tik apie save. I? ties? yra daug ?moni?, kuriems nepavyksta u?megzti rami? santyki? su kitais, nes yra savanaud?iai. Jie nesupranta, kad ?mogus bus tikrai laimingas, kai gyvens ne tik d?l sav?s, bet ir d?l kit?. Jaunesnysis sūnus, kaip ir mes visi, trok?ta meil?s, nori būti mylimas, ta?iau jis nesupranta, kad meil? yra brangi dovana, su ja reikia elgtis atsargiai. Jis j? i??vaisto, jos nebrangina. Galiausiai jis tai supranta tik tada, kai jau nieko neturi. Pasak Pranci?kaus, ?ioje situacijoje ?mogui gresia pavojus prisiri?ti prie pirmo pasitaikiusio ?eimininko, pasidaryti tarnu, pamir?ti savo orum?. I? ties? jaunesnysis sūnus, pasiek?s dugn?, galvoja, kad gr???s ? t?vo namus gaus bent trupini?.

I? tokios klaidingos meil?s vizijos mus gali i?vaduoti tik tas, kuris mus tikrai myli. Būtent tai mes patiriame santykyje su Dievu. Popie?ius pamin?jo gars?j? Rembranto paveiksl?, kuriame pavaizduotas sūnaus palaidūno sugr??imas. Krinta ? akis dvi detal?s: jaunuolio galva nuskusta, kaip atgailautojo, ta?iau ji taip pat atrodo kaip vaiko, nes ?is sūnus, gr??damas pas t?v?, tarsi gimsta i? naujo. Kita d?mes? patraukianti detal? – t?vo rankos: viena vyro ranka, kita – moters, rei?kian?ios atleid?ian?io apkabinimo j?g? ir ?velnum?.

Vyresnysis sūnus yra labai pana?us ? tuos, kuriems J?zus pasakoja ?? palyginim?. Tai sūnus, kuris visada gyveno namuose su t?vu, ta?iau buvo nuo jo nutol?s ?irdimi. ?is sūnus galbūt irgi nor?jo palikti namus, bet to nepadar? i? baim?s arba i? pareigos. Ta?iau jei ?mogus prisitaiko, slopindamas vali?, jis pradeda savyje kaupti pykt?, kuris anks?iau ar v?liau pratrūksta. Paradoksalu, bet būtent ?is tariamai i?tikimas sūnus galiausiai rizikuoja būti labiausiai nutol?s nuo t?vo, nes jam svetimas t?vo d?iaugsmas.

Ta?iau J?zus sako, kad t?vas i?eina ir jo pasitikti. Jis jo nesmerkia. T?vas tiesiog nori, kad sūnus pajust? jo meil?. Jis pakvie?ia j? ? vid? ir palieka duris atviras. Tos durys lieka atviros ir mums. I? tikr?j? tai ir yra vilties prie?astis: mes ?inome, kad T?vas mūs? laukia, mato mus i? tolo ir visada palieka duris atviras.

?Brangūs broliai ir seserys, paklauskime sav?s, kuris brolis mes esame, ir pra?ykime malon?s, kad rastume keli? ? namus, pas mylint? T?v?.“ (jm / Vatican News)