Septintoji gedulo diena: Rytų Bažnyčių malda už Pranciškų
Prieš kelias dienas melsdamiesi prie popiežiaus Pranciškaus palaikų išpažinome savo tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Šiomis dienomis tęsiame maldavimą, kad Viešpats gailestingai pažvelgtų į savo ištikimą tarną, sakė kardinolas.
Prisikėlimas iš numirusiųjų nėra natūralus žmogaus prigimties reiškinys. Tačiau mes, kurie per Krikšto vandenį tapome naujais kūriniais ir Dievo namiškiais, tikime, kad Dievas mus prikels. Pamokslininkas sakė, kad šią tiesą mūsų dienomis savo herojiška ištikimybe skelbia Rytų Bažnyčių krikščionys, labai dažnai susiduriantys su persekiojimais ir kankinyste. „Šiandien liturgijoje dalyvauja ir ją praturtina kai kurie Rytų Katalikų Bažnyčių tėvai, sūnūs ir dukros, kurie yra čia kartu su mumis, trokšdami liudyti savo tikėjimo patirties turtingumą ir savo kančios šauksmą, aukojamą už mirusiojo popiežiaus amžinąjį atilsį.“
Kas myli savo gyvybę – praras ją, o kas nekenčia savo gyvybės – atras ją, sako Kristus. Šie radikalūs Viešpaties žodžiai išreiškia mūsų, krikščionių, savitumą: pasaulio akyse esame sekėjai to, kuris pralaimėjo, kuris buvo gyvenimo nugalėtas, bet kuris per mirtį – o ne per žemiškos karalystės statymą – išgelbėjo pasaulį ir atpirko kiekvieną iš mūsų. Popiežius Pranciškus mus mokė išgirsti sužeisto gyvenimo šauksmą, stengtis palengvinti kenčiančiųjų skausmą, šalinti priežastis, kurios jį sukelia, nesitaiksyti su blogiu, mylėti kiekvieną žmogų ir gerbti visus Dievo kūrinius.
Popiežius Pranciškus, kuris mokė mus mylėti įvairovę ir visko, kas žmogiška, vertingumą, šiandien, tikiu, džiaugiasi matydamas mus besimeldžiančius už jį, o kartu ir prašančius jo užtarimo, sakė kardinolas. (jm / Vatican News)