P. Parolinas: melskime šv. Jono Pauliaus II užtarimo tautų šeimai
Mišių, kurias koncelebravo Romos vyskupai ir kardinolai, įskaitant kardinolą Rolandą Makricką, pradžioje į susirinkusius kreipėsi kardinolas Stanislawas Dziwiszas, buvęs ilgametis šv. Jono Pauliaus II sekretorius, Krokuvos arkivyskupas emeritas. Pasak kardinolo, šventasis popiežius, žvelgdamas iš aukšto dangaus, laimina į amžinybę žengiančią Bažnyčią. Jis kvietė melstis už popiežių Pranciškų, kad Viešpats suteiktų jam jėgų tęsti tarnystę ir vadovauti Bažnyčiai dabartiniais neramiais laikais.
Mišių homilijoje kardinolas P. Parolinas apžvelgė istorinę misiją, kurią Jonas Pauliaus II prisiėmė ir į kurią jis įsipareigojo atsiliepti visa savo širdimi, visa siela ir visomis jėgomis: įvesti Bažnyčią į III krikščionybės tūkstantmetį. Per dvidešimt šešerius popiežystės metus, nuo 1978 iki 2005 m., Jonas Paulius II lankėsi tolimiausiose planetos vietovėse, jis, kaip nenuilstantis piligrimas, veržėsi iki pat žemės pakraščių, kad perduotų Jėzaus Evangeliją, patikino P. Parolinas.
Kardinolas homilijoje prisiminė 2000 metais švęstą Didįjį krikščionybės Jubiliejų, kuriam Jonas Paulius II rengėsi nuo pirmųjų popiežystės dienų ir kuris, pasak pamokslininko, buvo jo egzistencijos viršūnė, kone visos jo, kaip Visuotinės Bažnyčios ganytojo ir Romos vyskupo, misijos įgyvendinimas. Jėzų Kristų karštai mylėjęs Jonas Paulius II laikė Dievo įsikūnijimo slėpinį visuotinės istorijos centru ir troško, kad visos tikrovės dimensijos, apgaubiančios Bažnyčią ir žmoniją, iš naujo atrastų savo prasmę santykyje su Kristaus asmeniu – vieninteliu žmonijos Atpirkėju.
Pasibaigus didžiajam Jubiliejui popiežius Karolis Wojtylą, ragindamas, kad Bažnyčios laivas irtųsi į naują krikščionybės tūkstantmetį su pasitikėjimu, pakartojo Kristaus žodžius Petrui: „Duc in altum...“ („irkis į gilumą ir išmesk tinklus“) ir Petro atsakymą – „dėl tavo žodžio išmesiu tinklus“. „Šie žodžiai ir šiandien įkvepia mus, jie ataidi jo įpėdinio Pranciškaus žodžiuose švenčiant 2025 m. Jubiliejų. Jame esame „išeinanti Bažnyčia“, ieškanti kelio neramiuose vandenyse, tačiau vis dėl to kaip vilties piligrimai prie gailestingumo ir malonės šaltinio, padedant Šventajai Dvasiai ir vadovaujami Petro įpėdinio“.
P. Parolinas prisiminė, kad šv. Jonas Paulius II su dėkingumu ir pasididžiavimu minėdavo dalyvavęs Vatikano II susirinkime „nuo pirmos iki paskutinės dienos“ ir buvo įsitikinęs, kad Susirinkimas dar ilgai bus šaltinis ateities kartoms, galėsiančioms semtis iš jo lobyno. Vienas iš Susirinkimo žodžių, kurį dažnai jis kartodavo buvo, kad „Kristus, atskleisdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, visaverčiai atskleidžia žmogų žmogui ir jo pašaukimą“ (GS 22). Būtent kliaudamasis šiuo įsitikinimu Jonas Paulius II galėjo su stulbinančia jėga sakyti: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite vartus Kristui. Tik Kristus žino, kas žmoguje, tik Kristus turi amžinojo gyvenimo žodžius!“.
Šiais žodžiais jis kreipėsi ne tik į katalikus tikinčiuosius, bet ir tautas, valdančiuosius, kad sąmoningai suvoktų savo atsakomybę už teisingumo, žmogaus orumo ir taikos gynimą, pažymėjo kardinolas P. Parolinas ir kvietė su dėkingumu ir žavėjimusi prisiminti Jono Pauliaus II nepaliaujamą tarnystę taikai, jo karštus įspėjimus ir diplomatines iniciatyvas, kuriomis siekė iki paskutinio įmanomo momento atitolinti karus.
„Jis per savo gyvenimą ir popiežystę matė didžius pasikeitimus, kaip ir mes dabar matome didžias permainas, įvykusias per pastaruosius dvidešimt metų. Tačiau šventųjų liudijimas lieka tvirtas ir gyvas taip, kaip pasitikėjimas Dievu, kuriuo remiasi. Todėl į juos galime žvelgti kaip į užtarėjus, kad gautume malonių gausybę, kurios mums šiandien reikia. Malonės Bažnyčios kelionei, visų žmonių išganymui, kad pastoviai būtų kuriama taika tautose ir tarp jų ir vėl būtų prasminga kalbėti apie tautų šeimą, kaip tai darė su meile visą pasaulį apkabinęs šventasis popiežius“.
Baigdamas homiliją, kardinolas P. Parolinas prisiminė, kaip būsimas popiežiaus įpėdinis, tada dar kardinolas Jozefas Ratzingeris, remdamasis žmonių įsitikinimu apie mirusio popiežiaus šventumą, per laidotuvių Mišias tiesiogiai kreipėsi į jį pažymėdamas, kad jis, „priėjęs prie Tėvo namų lango mus mato ir laimina. Taip, palaiminki mus, Šventasis Tėve!“.
„Ir mes, kaip kad nesuskaičiuojami piligrimai, kurie įžengdami į Vatikano baziliką prie jo kapo altoriaus meldžia jo užtarimo, kartokime: „Palaiminki mus, Šventasis Tėve Jonai Pauliau II. Palaimink šią keliaujančią Viešpaties Bažnyčią, kad ji būtų vilties piligrimė. Palaimink šią sužeistą ir pasiklydusią žmoniją, kad atrastų savo orumą ir kilniausią pašaukimą, kad pažintų Dievo gailestingumą ir meilę!“, – Mišių homilijoje meldė Vatikano valstybės sekretorius P. Parolinas. (SAK/Vatican News)