MAP

Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus  (Vatican Media)

Gailestingumo popiežius

„Dievo gailestingumas yra mūsų išlaisvinimas ir laimė“, – cituoja vienos popiežiaus Pranciškaus katechezės (2020 m. kovo 18 d.) žodžius Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli, pasak kurio, ko gero, gailestingumas yra svarbiausia ir išliksianti Pranciškaus pontifikato žinia.

Mes gyvename, nes Dievas mums yra gailestingas. Mes patys turime būti gailestingi, tai oras, kuriuo turime kvėpuoti. Esame per daug vargani, kad keltume sąlygas. Turime atleisti, kad mums būtų atleista, toje pat katechezėje pažymėjo popiežius, mus netikėtai palikęs, tačiau spėjęs suteikti paskutinį palaiminimą „Urbi et Orbi“, paskutinį kartą pravažiuoti, laimindamas ir sveikindamas, tarp tikinčiųjų gretų, primena A. Tornielli.

Tarp įvairių temų, apie kurias kalbėjo pirmasis Bažnyčios istorijoje popiežius argentinietis, yra dėmesys vargšams, brolybė, rūpinimasis bendraisiais namais, ryžtingas ir besąlygiškas „ne“ karui. Tačiau neabejotinai padariusi didžiausią įspūdį jo skelbimo tema yra evangelinis kvietimas gailestingumui. Dievo artumui ir švelnumui tiems, kuriems reikia jo pagalbos. Gailestingumas kaip „oras, kuriuo reikia kvėpuoti“, tai, ko mums labiausiai reikia, be ko būtų neįmanoma gyventi.

Visas Jorge Mario Bergoglio pontifikatas buvo skirtas šiai krikščionybės šerdį sudarančiai žiniai skelbti. Nuo pat pirmosios „Viešpaties angelo“ maldos“, 2013 m. kovo 17 d. sukalbėtos iš popiežiškojo buto, kuriame jis taip ir neapsigyveno, lango, Pranciškus kalbėjo apie gailestingumo svarbą, prisimindamas žodžius, kuriuos jam pasakė pagyvenusi moteris, atėjusi išpažinties pas jį, tuo metu jauną Buenos Airių vyskupą augziliarą: „Viešpats viską atleidžia... Jei Viešpats visko neatleistų, pasaulio nebūtų“.

Popiežius, atvykęs „iš pasaulio pakraščio“, nepakeitė dviejų tūkstančių metų senumo krikščioniškosios tradicijos mokymo, tačiau, nauju būdu sugrąžindamas gailestingumą į savo mokymo centrą, pakeitė daugelio žmonių požiūrį į Bažnyčią. Jis liudijo motinišką Bažnyčios, kuri pasilenkia prie sužeistųjų, ypač sužeistų nuodėmės, veidą. Bažnyčios, kuri žengia pirmą žingsnį nusidėjėlio link, kaip Jėzus padarė Jeriche, pasiprašydamas į visų vengiamo ir nekenčiamo Zachiejaus namus, nieko neprašydamas iš jo ir nekeldamas išankstinių sąlygų. Būtent todėl, kad Zachiejus pirmą kartą patyrė tokį žvilgsnį ir meilę, jis ir prisipažino esąs nusidėjėlis ir pajuto impulsą atsiversti.

Prieš du tūkstančius metų daugybė žmonių pasipiktino, kai pamatė Mokytoją įeinant į Jericho muitininko namus. Daug žmonių pasipiktino ir popiežiaus argentiniečio gestais, kuriais jis parodė svetingumą ir artumą visų kategorijų žmonėms, ypač „vengtiniems“ ir nusidėjėliams. Pirmųjų savo Mišių su tikinčiaisiais Šv. Onos bažnyčioje Vatikane metu Pranciškus sakė: „Kiek daug mūsų galbūt nusipelno pasmerkimo! Ir tai būtų teisinga. Bet Dievas atleidžia! Kaip? Gailestingumu, kuris nuodėmės neištrina – ją ištrina tik Dievo atleidimas – bet siekia dar toliau. Gailestingumas yra kaip dangus: žvelgiame į dangų, kuriame tiek daug žvaigždžių, bet kai ryte pasirodo saulė, šviesos tiek daug, kad žvaigždžių nebematyti. Toks yra Dievo gailestingumas: didelė meilės, švelnumo šviesa, nes Dievas atleidžia ne potvarkiais, o švelniai prisiliesdamas".

Per visus savo pontifikato metus 266-asis apaštalo Petro įpėdinis parodė artimos, gebančios liudyti švelnumą ir užuojautą, visus priimti ir apkabinti Bažnyčios veidą, nevengdamos rizikos, nepaisydamas tam tikros „gerai galvojančiųjų“ reakcijos. „Man mielesnė gatvėse nubrozdinta, sužeista ir išpurvinta nei užsisklendimo ir patogaus įsikibimo į saugumą susargdinta Bažnyčia“, –  priminė  Pranciškaus pontifikato programiniame dokumente „Evangelii gaudium“ įrašytus žodžius Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius. Bažnyčia, kuri nesiremia tik savimi, savo žmogiškomis jėgomis, apie save kalbančiais viešosios nuomonės formuotojais bei religinės rinkodaros strategijomis, bet tampa skaidria, kad galėtų atskleisti gailestingą veidą to, kuris ją įsteigė ir, nepaisant visko, jau du tūkstančius metų leidžia jai gyvuoti.

Būtent tokį Dievo veidą ir tokį apkabinimą daug kas atpažino senajame Romos vyskupe iš Argentinos, kuris savo pontifikatą pradėjo malda Lampedūzoje už jūroje žuvusius migrantus, o baigė neįgaliojo vežimėlyje, iki paskutinės akimirkos liudydamas pasauliui gailestingą Dievo, artimo ir ištikimai mylinčio visus savo kūrinius, apkabinimą, rašo A. Tornielli. (RK / Vatican News)

2025 balandžio 22, 15:26