Romos Šv. Eustachijaus bazilika – kard. Rolando Makricko diakonija
Šv. Eustachijaus liturginė šventė rugsėjo 20 d. primena krikščionybę priėmusio Romos kariuomenės vado kankinystę 120 m. valdant imperatoriui Hadrianui. Šv. Eustachijus priskiriamas keturiolikai šventųjų, vadinamų didžiaisiais užtarėjais. Jis yra Romoje ir kai kuriose kitose Bažnyčiose žinomas ir gerbiamas šventasis, tačiau, kaip yra ir su daugeliu kitų pirmųjų amžių šventųjų ir kankinių istorijų, seniausi šaltiniai apie jo gyvenimą, atsivertimą, šventumą ir kankinystę remiasi tradicijomis ir legendomis. Gal todėl 1969 m. iš liturginio kalendoriaus išbraukta Keturiolikos šventųjų užtarėjų šventė.
Nors šv. Eustachijaus gyvenimo pasakojime nekalbama apie krikščionių persekiojimą, jo atsivertimo istorija primena krikščionių persekiotojo Sauliaus – apaštalo šv. Pauliaus – staigų atsivertimą. Šventasis žinomas tiek Eustachijaus, tiek Placido vardais. Pirmajame amžiuje Romoje gimęs Placidas buvęs senovės Romos karvedys, minimas kaip vienas iš vyriausiųjų vadų – magister militum, kas atitinka generolo laipsnį.
Pagonis šeimos tėvas Placidas kartą medžiodamas Romos provincijos Prenestės kalnuose pamatė ant aukšto skardžio stovintį elnią su šviečiančiu kryžiumi tarp ragų. Prie skardžio priartėjęs elnias pažvelgė į slėnyje stovėjusį Placidą ir prabilo į jį žmogaus balsu.
Elnias, nuo seno laikytas Kristaus ir krikščionybės simboliu, Placidui kalbėjo už Jėzų sakydamas: „Placidai, kodėl mane persekioji?! Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji!“ Patirties priblokštas Placidas pasisakė žmonai, kuri savo ruožtu pasidalijo susapnavusi nepažįstamąjį, pranašavusį, jog kitą dieną ji ateis pas jį su savo vyru. Likimas nuvedė sutuoktinius ir jų sūnus pas Romos vyskupą, kuris juos pakrikštijo ir suteikė naujus krikšto vardus.
Taip pat pasakojama, kad IV amžiaus Romos vyskupas popiežius Silvestras imperatoriaus Konstantino prašymu pašventino koplyčią elnio apsireiškimo Eustachijui vietoje Mentorelės vietovėje, prie dabartinės Švč. M. Marijos šventovės.
Verta paminėti šios šventovės istoriją. VI amžiuje koplyčia atiteko benediktinams, nes kalnų oloje prie koplyčios dvejus metus gyveno šv. Benediktas Nursietis, vėliau persikėlęs gyventi į Subiaką, esantį už 35 km. Kurį laiką šventovę prižiūrėjo jėzuitai.
Popiežius Pijus IX Mentorelės Švč. M. Marijos šventovę, esančią Tivolio vyskupijos teritorijoje, perdavė Romoje XIX a. įsikūrusiai rezurekcijonistų kongregacijai, kurios trys steigėjai buvo kilę iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijų, įskaitant ir dabartinę Lietuvą. Reikšminga ir tai, kad rezurekcijonistų dvasingumui artimas Karolis Wojtyla, būsimas popiežius ir šventasis Jonas Paulius II, labai mėgdavo lankytis Mentorelės šventovėje, kurioje yra tokių lietuviams, baltarusiams ir lenkams brangių ikonografinių ženklų kaip Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdas ir 1863 m. sukilimo herbas. Būdamas kardinolu, kalnus mėgęs Jonas Paulius II bene kiekvieno vizito į Romą proga pėsčiomis užkopdavęs į 1018 m. aukštyje virš jūros lygio esančią Mentorelės M. Marijos šventovę, kuri yra prie pat aukščiausios Lacijaus gyvenvietės Guadagnolo. Vienas į kalną vedantis pėsčiųjų takas pavadintas lenko popiežiaus vardu. Mentorelės M. Marijos šventovė buvo pirmoji šv. Jono Pauliaus II aplankyta vieta už Romos miesto po jo išrinkimo popiežiumi.
Kristų simbolizuojančio elnio ragai su kryžiumi virš Šv. Eustachijaus bazilikos Romoje yra kvietimas visiems ateinantiems prie jos, kad pakėlę žvilgsnį į bazilikos stogą ir ant jo esantį kryžių elnio raguose taip, kaip Eustachijus, atmintų jo patirtį Mentorelėje, pamatytų ir išgirstų Jėzų, nuo kalno pakvietusį atsigręžti į jį ir įtikėti. (SAK / Vatican News)