ʴDZ辱žܲ Leonas: mums reikia Kristaus – gerojo samariečio – meilės revoliucijos
ʴDZ辱žܲ homilijoje samprotavo, kad ši parabolė taip pat šiandien mums meta iššūkį ir įspėja dėl prisitaikėliško tikėjimo, išoriškai vykdančio įstatymus, bet nesugebančio jausti ir veikti pagal Dievo gailestingumą, pavojaus. Gailestingumas yra šios parabolės centre. Pirmas jame pabrėžtas dalykas yra žvilgsnis. Tikėjimo atstovai – kunigas ir levitas – pamatė pakelėje plėšikų apiplėštą ir sumuštą leisgyvį žmogų, bet praėjo, o tuo pačiu keliu keliavęs svetimšalis ir eretikas samarietis jį pamatė ir pasigailėjo. ʴDZ辱žܲ patikino, jog skirtumas glūdi būtent žvilgsnyje, išreiškiančiame tai, kas mūsų širdyje: galime matyti ir eiti toliau arba pasigailėti. Širdies akių žvilgsnis leidžia matyti giliau, su empatija užjausti kitą ir klausti save apie mūsų gyvenimą ir atsakomybę.
ʴDZ辱žܲ priminė, kad gerasis samarietis visų pirma yra Jėzaus atvaizdas – Tėvo amžinojo Sūnaus, atsiųsto į mūsų istoriją būtent todėl, kad pažvelgė į žmoniją akimis, širdimi ir vidine atjauta ir nepraėjo. Žmonija, kaip ir anas plėšikų užpultas žmogus, tebeturi skaitytis su blogio tamsa, kančia, skurdu ir nesuvokiama mirtimi. Tačiau Dievas į mus pažvelgė su gailestingumu ir panorėjo nueiti mūsų pačių einamu keliu. Jis nužengė į mūsų gyvenimą ir Jėzus – gerasis samarietis – atėjo išgydyti mūsų žaizdų, jas patepdamas gydančiaisiais savo meilės ir gailestingumo aliejais.
ʴDZ辱žܲ homilijoje paminėjo savo pirmtakų popiežių Pranciškaus ir Benedikto XVI mintis apie gerąjį samarietį Kristų – Dievo gailestingumą mums bei šv. Augustino įžvalgą, jog pats Kristus leido suprasti, kad jis yra gerasis samarietis, atėjęs padėti plėšikų pakelėje užpultam pusgyviam žmogui. Ši parabolė – tęsė Leonas – yra iššūkis kiekvienam iš mūsų, kadangi Kristus yra gailestingojo Dievo apsireiškimas. Jį tikėti ir kaip mokiniams juo sekti reiškia leistis perkeičiamiems, kad jaustume kaip jis: būtume jautrios širdies, žvilgsnio, kuris mato ir nepraeina pro šalį, su dviem gelbstinčiomis ir žaidas gydančiomis rankomis bei tvirtais pečiais stokojančiųjų naštai prisiimti.
„Jei mes savo gyvenimo gelmėse atrasime, kad Kristus mus myli ir mumis rūpinasi taip, kaip gerasis samarietis, tada ir mes būsime paskatinti mylėti tokiu pat būdu ir tapsime gailestingais, kaip jis. Šiandien labai reikia šios meilės revoliucijos“, – tęsė popiežius Leonas. Jis sakė, kad keliu iš Jeruzalės į Jerichą, kuriuo ėjo parabolės apiplėštas ir sumuštas žmogus, keliauja visi blogyje, kančioje ir skurde skęstantys žmonės. Tai kelias daugelio gyvenimo sunkumų prislėgtų ir sužeistų žmonių; žemai puolusių ir pasiklydusių, prie gyvenimo dugno prisiliečiančių žmonių, taip pat daugybės išniekintų, apiplėštų ir nusiaubtų tautų, kurias pavergė despotiškos politinės sistemos, skursti verčiančios ekonomikos ir karai, pražudantys gyvenimus ir svajones, kelias.
„O mes ką darome – pamatome ir praeiname ar leidžiame, kad pervertų mūsų širdis taip, kaip samariečio?“ – klausė popiežius ir pridūrė, kad „dažnai pasitenkiname pareigos vykdymu, savo artimu laikome tik tuos, kurie priklauso mūsų pažinčių ratui, bendraminčius, tos pačios mūsų tautybės ar religijos žmones. Tačiau Jėzus apverčia aukštyn kojomis tokią perspektyvą mums pristatydamas samarietį, kuris tampa sužeistojo artimu. Ir jis prašo, kad mes taip darytume“.
Po Mišių popiežius Leonas parėjo į Kastel Gandolfo rūmus pakeliui sveikindamas aikštėje susirinkusius žmones. Vidudienį popiežius sugrįžo į aikštę ir, stovėdamas ant rūmų vartų slenksčio, vadovavo Viešpaties Angelo maldai, šia proga atkreipdamas dėmesį į vieno Įstatymo mokytojo užduotą klausimą, pasak jo, išreiškiantį nenykstantį žmogaus gyvenimo norą – išgelbėjimo troškimą, t. y. nuo nesėkmių, blogio ir mirties laisvą egzistenciją: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Leonas atkreipė dėmesį, kad amžinasis gyvenimas, kurį gali duoti tik vienas Dievas, žmogui yra perduodamas kaip paveldas, kaip kad tėvas perduoda sūnui. Būtent todėl Jėzus į mūsų klausimą atsako, jog Dievo malonei patirti reikia priimti jo valią. Taip, kaip parašyta Įstatyme: „mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi“ ir „artimą kaip save patį“.
„Per Kristų Dievas tapo artimas kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui. Todėl kiekvienas iš mūsų gali ir turi tapti artimas tiems, kuriuos sutinka gyvenimo kelionėje. Jėzaus, pasaulio Išganytojo, pavyzdžiu ir mes esame pašaukti suteikti kitiems paguodos ir vilties, ypač nuliūdusiems ir nusivylusiems.“
Todėl, anot popiežiaus Leono, kad gyventume amžinai reikia ne apgaudinėti mirtį, o tarnauti gyvybei, t. y. rūpintis kitų egzistencija tuo laiku, kuriuo dalijamės. Tai yra aukščiausias įstatymas, kuris eina pirma bet kokios socialinės taisyklės ir suteikia jai prasmę, pažymėjo sekmadienio vidudienį popiežius Leonas XIV.
Suteikęs palaiminimą ir pasveikinęs maldininkų iš viso pasaulio grupes, popiežius prašė toliau melstis už pasaulio taiką ir už visus, kurie dėl karo ir smurto patiria kančią ir visko stokoja. (SAK / Vatican News)