Leonas XIV: kaip ir kiekvienas geras dalykas, sportas atspindi Dievo grožį
„Būtent iš šio dieviškojo dinamizmo kyla gyvenimas. Mus sukūrė Dievas, kuris mėgaujasi ir džiaugiasi suteikdamas egzistenciją savo kūriniams“, – pridūrė popiežius. Pasak jo, sportas gali padėti mums sutikti Dievą Trejybę, nes jis reikalauja savojo ego judėjimo, viduje ir išorėje, link kito. Be to sportas tebūtų nevaisingas egoizmų varžymasis.
ʴDZ辱žܲ Leonas priminė šūkį italų kalba – Dai! – kuriuo įprasta raginti ir motyvuoti sportininkus varžybose. Tai žodžio Dare (duoti) liepiamoji nuosaka. Pasak Leono, tikri sportininkai duoda ir atiduoda – ne vien visas jėgas dėl geriausio rezultato, bet ir save pačius – dėl augimo, dėl draugų, dėl žiūrovų, dėl publikos ir, galima pridurti, dėl varžovų. Šv. Jonas Paulius II, labai mėgęs sportą, yra raginęs išsaugoti šį sporto matmenį – dovanojimo ir draugystės, žaidimo ir šventės.
„Atsižvelgdami į tai, paminėkime tris aspektus, dėl kurių sportas šiandien yra vertinga žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo priemonė“, – tęsė popiežius Leonas XIV.
Pirma, vienatvės paženklintoje visuomenėje, kurioje perdėtas individualizmas perkėlė svorio centrą iš „mes“ į „aš“, galiausiai pamiršdamas kitą, sportas, ypač komandinis, moko bendradarbiavimo, ėjimo kartu, dalijimosi, kuris, kaip minėta, yra Dievo gyvenimo šerdis, vertingumo. Todėl sportas gali tapti susitikimo priemone: tarp tautų, bendruomenėse, mokyklose ir darbo aplinkoje, šeimose.
Antra, vis labiau skaitmeninėje visuomenėje, kurioje technologijos, suartindamos tolimus žmones, dažnai atitolina arti esančius, sportas stiprina konkretaus buvimo kartu vertę, kūno, erdvės, pastangų, realaus laiko pojūtį. Kai esame gundomi bėgti į virtualius pasaulius, jis padeda palaikyti sveiką ryšį su gamta, su konkrečiu gyvenimu.
Trečia, itin konkurencingoje aplinkoje, kurioje, rodos, tik stiprieji ir sėkmingieji nusipelno gyventi, sportas taip pat moko, kaip pralaimėti, ir per pralaimėjimo meną supažindina žmogų su viena giliausių jo būties tiesų: trapumu, ribotumu, netobulumu.
Tai svarbu, trapumo patirtis atveria vilčiai. Nėra sportininko, kuris niekada neklysta, niekada nepralaimi. Čempionai nėra neklystančios mašinos, bet vyrai ir moterys, kurie, net ir parklupę, turi drąsos atsitiesti. Pasak šv. Jono Pauliaus II, Jėzus yra „tikrasis Dievo atletas“, nugalėjęs pasaulį ne jėga, bet meilės ištikimybe.
Neatsitiktinai daugelio mūsų laikų šventųjų gyvenime sportas vaidino svarbų vaidmenį – kaip asmeninė praktika, kaip būdas liudyti Evangeliją. Prisiminkime palaimintąjį Pierą-Giorgio Frassati, sportininkų globėją, kuris rugsėjo 7 d. bus paskelbtas šventuoju. Jo gyvenimas, paprastas ir šviesus, primena mums, kad kaip niekas negimsta čempionu, taip niekas negimsta šventuoju. Būtent kasdienės meilės pratybos priartina mus prie galutinės pergalės (žr. Rom 5, 3-5) ir leidžia kurti naują pasaulį, pažymėjo popiežius Leonas, priminęs ir šv. Pauliaus VI kreipimąsi į sportininkus 1965 metais, pripažinimą, kad sportas pokario visuomenėse padėjo atgimti taikai ir vilčiai.
„Brangūs sportininkai, Bažnyčia jums patikėjo gražią misiją: savo veikla atspindėti Dievo Trejybės meilę jūsų pačių ir jūsų brolių bei seserų labui. Entuziastingai įsitraukite į šią misiją: kaip sportininkai, kaip treneriai, kaip klubai, kaip grupės, kaip šeimos. ʴDZ辱žܲ Pranciškus mėgo pabrėžti, kad Evangelijoje Marija yra veikli, judanti, netgi „bėganti“ (žr. Lk 1, 39), pasirengusi, kaip būdinga motinoms, skubėti į pagalbą savo vaikams, gavus Dievo ženklą. Prašykime ją lydėti mūsų pastangas bei siekius, visada nukreipti juos geriausiu keliu iki didžiausios pergalės – amžinybės, tos „begalinės aikštelės“, kur žaidimas nesibaigs, o džiaugsmas bus pilnas (žr. 1 Kor 9, 24–25; 2 Tim 4, 7–8)“, – Švč. Trejybės sekmadienį aukotų Sporto jubiliejaus Mišių homilijoje sakė popiežius Leonas XIV.
(RK / Vatican News)