Leonas XIV – šv. Augustino ir Leono Didžiojo palikimo paveldėtojas
„Esu vienuolis augustinas, šv. Augustino sūnus“, – sakė popiežius Leonas XIV (Robertas F. Prevostas OSA), 2025 m. gegužės 8-osios vakarą pirmą kartą sveikindamas minią tikinčiųjų. Kaip nurodoma popiežiaus biografijoje, kurį laiką jis buvo patristikos, Augustino ir kitų pirmųjų Bažnyčios tėvų mokymą apimančios disciplinos, dėstytojas.
Šv. Augustinas gimė 354 m. Romos imperijos Numidijos provincijoje, dabartiniame Alžyre, į kurią, po gyvenimo etapų Kartaginoje, Romoje ir Milane, sugrįžo 391 metais, 395 metais buvo išrinktas Hippo Regius miesto vyskupu ir čia gyveno iki mirties 430 metais, savo raštais pelnydamas vieno iš iškiliausio Vakarų Krikščionybės mąstytojo ir teologo šlovę, kuri neišblėsta ir šiandien.
Viename, ko gero, 418 metų laiške (191 ep.) Romos kun. Sikstui, kuris 432 metais buvo išrinktas popiežiumi Sikstu III, šv. Augustinas mini ir pastarojo laišką doktrinos klausimais Kartaginos vyskupui Aurelijui, kuris buvo jo bičiulis, atgabentą „akolito Leono“. Tai ne kas kitas, o būsimasis popiežius Leonas I, kuris apaštalo Petro įpėdiniu bus išrinktas po Siksto III mirties 440 metais. O tuo metu būdamas dar jaunas, bet gabus Romos Bažnyčios narys, jis ne kartą buvo siunčiamas į misijas, susijusias su Bažnyčios ir valstybės reikalais. Per vieną iš tokių misijų Galijoje (dabartinėje Prancūzijoje), kurios tikslas buvo sutaikyti du imperinės kariuomenės generolus, jį ir pasiekė žinia apie jo išrinkimą popiežiumi.
Antroji Augustino gyvenimo pusė sutampa su pirmąja Leono gyvenimo puse. Augustinui esant Šiaurės Afrikos vyskupijos ganytoju, o Leonui gyvenant Romoje, nebuvo sąlygų jų artimesnei asmeninei pažinčiai. Tačiau Leonas neabejotinai skaitė ir studijavo Augustino raštus, kaip rodo jo polemika, jau tapęs popiežiumi, su pelagianizmo ir manichėjizmo doktrinomis, kurioje pasiskolinta daug Augustino argumentų, kaip ir kitos nuostatos kitomis temomis. Antra vertus, pats Leonas buvo gerai pasirengęs teologas, pasižymėjęs gerais oratoriškais gebėjimais, puikia klasikine lotynų kalba, kaip liudija daug išlikusių laiškų ir homilijų. Jis buvo itin tvirtas Nikėjos tikėjimo išpažinimo rėmėjas, asmeniškai nedalyvavęs, bet neabejotinai padaręs įtaką 451-ųjų Chalkedono susirinkimo parengimui ir per jį priimtiems sprendimams. Chalkedono susirinkimą galima vadinti ankstesnių trijų visuotinių – Nikėjos (325 m.), Konstantinopolio (381 m.) ir Efezo (431 m.) – susirinkimų sinteze.
Pirmajame Leono XIV kreipimesi iš Šv. Petro bazilikos centrinio balkono keletą kartų paminėta taikos tema, kurios svarbos nereikia įrodinėti. Kaip žinia, IV amžiaus pabaiga ir V amžius sutapo su Romos imperijos vakarinės dalies nuosmukiu ir galiausiai žlugimu 476 metais, po kurio prasidėjo vadinamųjų barbarų karalysčių laikotarpis. Įsivyravo chaosas, blogas valdymas, vietiniai konfliktai. 410 metų Romos apiplėšimas buvo visą imperiją sukrėtęs įvykis. Apmąstymai apie teisingą karą ir amoralų karą, apie tironiją ir gerą valdžią taip pat yra šv. Augustino palikimo dalis. Panašiai virš dvidešimties Leono I pontifikato metų sutapo su šiuo paskutiniuoju Romos Vakarų imperijos gyvavimo laikotarpiu. Dėl to jam teko spręsti ne tik bažnytinius, bet ir daugybę pasaulio reikalų, taikyti, tarpininkauti, užtikrinti pačios Romos gyventojų išgyvenimą. Ypatingą jų pripažinimą Leonas pelnė dviem gestais. 451 metais jis asmeniškai, lydymas dviejų pareigūnų, nukeliavo į Italijos šiaurę ir įtikino Atilą atitraukti atgal prie Dunojaus jo vadovaujamas jungtines barbarų genčių pajėgas, kurios savo plėšikiškos invazijos metu nužudė daug žmonių ir buvo pasiryžusios leistis iki Romos. Po kelerių metų, 455 metais, tik jau iš kitos pusės, atkeliavo karaliaus Geiseriko vadovaujama vandalų kariuomenė. Leonas I vėl išėjo už Romos sienų ir stojo priešais užkariautojų valdovą – įtikino jį nesudeginti miesto, nežudyti ir nekankinti jo gyventojų, kaip buvo įprasta žiaurumu garsėjantiems vandalams. Miestas buvo apiplėštas, bet išvengta blogiausio.
Leonas I, daug išmokęs iš šv. Augustino, tapo „Didžiuoju“ dėl dviejų dalykų – tikėjimo išpažinimo, paskelbto visuotiniuose Susirinkimuose, gynimo bei žmonių gyvybių drąsaus gynimo labai sunkiu laikotarpiu, kai, atrodė, kad niekas negali sustabdyti iškeltos galiūnų rankos. Leonas XIV savo pontifikatą pradeda tuo metu, kai Vakarus krečia didžiausias karas nuo II Pasaulinio karo ir kai sukanka lygiai 1700 metų nuo mums visuotinį tikėjimo išpažinimą davusio Nikėjos susirinkimo pradžios. (RK / Vatican News)