Leonas XIV diplomatams: pasaulio santykiai turi remtis taika, teisingumu ir tiesa
Sveikindamas ambasadorius prie Šventojo Sosto popiežius visų pirma padėkojo už sveikinimus po jo išrinkimo, taip pat už užuojautos žodžius po popiežiaus Pranciškaus mirties, gautus iš daugybės pasaulio šalių, taip pat ir iš tų, su kuriomis Šventasis Sostas nepalaiko diplomatinių santykių. Tai reikšmingas pagarbos liudijimas, skatinantis gilinti tarpusavio santykius.
Popiežiškoji diplomatija siekia būti Bažnyčios visuotinumo išraiška, o Šventasis Sostas savo diplomatinėje veikloje vadovaujasi ta pačia dvasia, kuri įkvepia ir jo evangelinę misiją tarnaujant žmonijai. ʴDZ辱žܲ Leonas paminėjo, kad jis, ypač tuo metu, kai buvo augustinų vienuolijos vadovas, turėjo galimybę aplankyti daug šalių. Kelionės bus ir jo kaip popiežiaus tarnystės dalis. „Tikiu, kad dieviškoji Apvaizda suteiks man daugiau galimybių susipažinti su jūsų atstovaujamomis šalimis, o taip pat stiprinti po pasaulį išsibarsčiusių brolių ir seserų tikėjimą bei megzti naujus ryšius su visais geros valios žmonėmis“, – sakė Leonas XIV ir toliau visą savo kalbą skyrė trims žodžiams, kurie yra „Bažnyčios misionieriškos veiklos ir Šventojo Sosto diplomatijos atramos taškai“.
Pirmasis žodis – taika. Pasak popiežiaus, pernelyg dažnai šis žodis suprantamas tik kaip karo nebuvimas. Gyvename susitaikę su mintimi, kad konfliktai yra žmogaus prigimties dalis ir jie visada mus lydi, verčia mus namuose, darbe, visuomenėje gyventi nuolatinėje konflikto būsenoje. Tuomet taika atrodo tik kaip atokvėpis, poilsio akimirka tarp vieno ir kito ginčo, nes, kad ir kaip besistengtume, įtampa visada išlieka, tarsi po pelenais rusenančios žarijos, galinčios bet kurią akimirką vėl įsiliepsnoti.
Krikščionybė, kaip ir kitos religijos, taiką supranta visų pirma kaip dovaną. Krikščionims taika – tai didžiausia Kristus dovana: „Aš duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Taika yra aktyvi dovana, ji patraukia ir įtraukia kiekvieną, nepriklausomai nuo kultūros ir religijos. Ji taip pat reikalauja darbo su savimi, ją reikia kurti širdyje, reikia išrauti iš širdies išdidumą ir nepamatuotus reikalavimus, visada pasverti tariamus žodžius, nes skaudinti ir žudyti galima ir žodžiais, ne tik ginklais. Atsižvelgiant į tai, sakė popiežius, religijos gali įnešti labai didelį indėlį į taikos kūrimą. Tačiau tam būtina užtikrinti visapusišką pagarbą religijos laisvei kiekvienoje šalyje. Religinė patirtis yra esminis žmogaus asmens matmuo, be kurio sunku ar net neįmanoma pasiekti širdies apvalymo, būtino taikiems santykiams kurti.
Taip pat reikia nuoširdaus noro megzti dialogą, reikia valios megzti ryšius, o ne laikyti kitus priešais. ʴDZ辱žܲ sakė, kad šiandien būtina įkvėpti naujos gyvybės daugiašalei diplomatijai ir toms tarptautinėms institucijoms, kurios buvo sumanytos ir sukurtos visų pirma tam, kad spręstų ginčus, kylančius tarptautinėje bendruomenėje. Žinoma, taip pat reikia valios liautis gaminti naikinimo ir mirties priemones, nes, kaip priminė popiežius Pranciškus savo paskutinėje žinioje Urbi et orbi, taika neįmanoma be tikro nusiginklavimo.
Antrasis raktažodis – teisingumas. Siekiant taikos reikia gyventi pagal teisingumo reikalavimus. Dabartiniais epochų kaitos laikais Šventasis Sostas negali tylėti matydamas daugybę neteisybių ir disbalansų, kurie lemia žmogaus nevertas darbo sąlygas ir didina visuomenių susiskaldymą bei konfliktiškumą. Taip pat būtina stengtis pašalinti pasaulinio masto nelygybę, gilias prarajas tarp pertekliaus ir skurdo, kurias matome tarp žemynų, tarp valstybių ir net tų pačių visuomenių viduje.
Tie, kuriems yra patikėtas valdžios vykdymas, privalo kurti taikias ir harmoningas pilietines visuomenes. Tai visų pirma įmanoma investuojant į šeimą, grindžiamą tvaria vyro ir moters sąjunga. ʴDZ辱žܲ Leonas XIV čia pacitavo Leono XIII encikliką Rerum novarum, pasak kurios, šeima – tai „maža, bet tikra bendruomenė, kiekvienos pilietinės bendruomenės pirmtakė“. Visi turime kurti aplinką, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas, ypač silpniausiųjų ir pažeidžiamiausiųjų: nuo dar negimusio kūdikio iki senolio, nuo ligonio iki bedarbio – nesvarbu, ar jis šalies pilietis, ar imigrantas. ʴDZ辱žܲ pridūrė, kad ir jis yra imigrantų palikuonis, vėliau ir pats emigravęs. Kiekvienas žmogus, sveikas ar ligotas, dirbantis ar bedarbis, gyvenantis savo šalyje ar svetur, visada išlaiko tą pati žmogaus orumą – Dievo norėto ir mylimo kūrinio orumą.
Trečiasis raktažodis, apie kurį popiežius kalbėjo diplomatams, yra tiesa. Tikrai taikūs santykiai tarptautinėje bendruomenėje negali būti kuriami be tiesos. Bažnyčia, savo ruožtu, negali atsisakyti pareigos kalbėti tiesą apie žmogų ir pasaulį. Tačiau tiesa niekada negali būti atskirta nuo meilės, kuri kyla iš rūpinimosi kiekvieno žmogaus gyvenimu ir gerove. Be to, krikščioniškoje perspektyvoje tiesa nėra abstrakčių, nuo gyvenimo atitrūkusių principų teigimas, bet susitikimas su asmeniu – pačiu Kristumi, gyvenančiu tikinčiųjų bendruomenėje. Todėl tiesos skelbimas ne atskiria Bažnyčią nuo pasaulio, bet priešingai, padeda drąsiau atsiliepti į mūsų laikmečio iššūkius.
„Gerbiami ambasadoriai, – sakė Leonas XIV baigdamas kalbą, – mano tarnystė prasideda vilties Jubiliejaus metais. Tai atsivertimo ir atsinaujinimo laikas, o visų pirma – galimybė atidėti į šalį nesutarimus ir pradėti naują kelionę, gaivinamą vilties, kad dirbdami kartu, kiekvienas pagal savo jautrumą ir atsakomybę, kurtume pasaulį, kuriame kiekvienas galėtų gyventi tiesoje, teisingume ir taikoje. Tikiuosi, kad tai bus įmanoma visose šalyse, ypač tose, kur daugiausia kančios, tokiose kaip Ukraina ir Šventoji Žemė.“ (jm / Vatican News)