杏MAP导航

笔辞辫颈别啪颈耻蝉 18 val. Romos laiku pasirod臈 ant 艩v. Petro bazilikos laipt懦. 沤od啪io liturgijos metu buvo giedama Evangelijos i拧trauka, pasakojanti apie audros nuraminim膮. 笔辞辫颈别啪颈耻蝉 perskait臈 homilij膮. Po to prasid臈jo antroji tyli maldos dalis 鈥� 艩ven膷iausiojo Sakramento adoracija, kuri baig臈si  艩ventojo T臈vo suteiktu eucharistiniu palaiminimu 鈥濽rbi et orbi鈥�. J寞 priimantieji tur臈jo galimyb臋 gauti visuotinius atlaidus.

艩ventojo T臈vo homilija

鈥濧t臈jus vakarui鈥� (Mk 4, 35) 鈥� taip prasideda Evangelija, kurios k膮 tik klaus臈m臈s. Atrodo, kad jau i拧tisas savaites t臋siasi vakaras. Tir拧tos sutemos dengia m奴s懦 aik拧tes, gatves ir miestus; jos u啪vald臈 m奴s懦 gyvenimus ir visk膮 pripild臈 spengian膷ios tylos ir slegian膷ios tu拧tumos, kuri visk膮 stingdo: jau膷iame j膮 ore, matome 啪moni懦 gestuose ir 啪vilgsniuose. Esame i拧sigand臋 ir pasimet臋. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga u啪klupo nelaukta 拧臈lstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pa啪eid啪iami ir pasimet臋, ta膷iau tuo pat metu 鈥� svarb奴s ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame 拧ioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie i拧sigand臋 vienu balsu 拧auk臈: 鈥炁脚玽ame鈥� (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.

Nesunku save atpa啪inti 拧iame pasakojime, bet sunku suprasti J臈zaus laikysen膮. Kai mokiniai i拧sigand臋 puola 寞 nevilt寞, jis tuo metu yra sk臋stan膷ios valties gale. Ir k膮 gi jis daro? Nepaisydamas vis懦 拧urmulio jis ramiai sau miega, visi拧kai pasitik臈damas T臈vu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegant寞 J臈z懦. Kai pa啪adintas jis nuramina v臈j膮 ir vanden寞, kreipiasi 寞 mokinius su priekai拧to gaida balse: 鈥濳od臈l j奴s tokie bail奴s? Argi jums tebestinga tik臈jimo?!鈥� (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tik臈jimo stoka, taip labai nesuderinama su J臈zaus pasitik臈jimu? Mokiniai nebuvo liov臋si juo tik臈ti, nes jo 拧auk臈si. Pasi啪i奴r臈kime, kaip 拧auk臈si. 鈥濵okytojau, tau ner奴pi, kad mes 啪奴vame?鈥� (Mk 4, 38). 鈥濶er奴pi鈥�. Jie mano, kad J臈zus jais nesir奴pina, kad jie jam nesvarb奴s. Taip pat mums, m奴s懦 拧eimose skauda, kai girdime sakant: 鈥濳od臈l gi tau ner奴pi?鈥� 艩is sakinys 啪eid啪ia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukr臈t臈 ir J臈z懦. Nes juk niekas kitas taip mumis nesir奴pina, kaip J臈zus. Ir i拧 ties懦, kai pasitik臈jim膮 prarandantys mokiniai 臈m臈 拧auktis pagalbos, jis juos i拧gelb臈jo.

Audra nupl臈拧ia kauk臋, atidengia m奴s懦 pa啪eid啪iamum膮, apnuogina m奴s懦 netikr膮 ir pavir拧utini拧k膮 saugum膮, su kuriuo k奴r臈me savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome u啪mig臋 ir palik臋 tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda j臈g懦 m奴s懦 gyvenimui ir m奴s懦 bendruomenei. Audra i拧kelia 寞 dienos 拧vies膮 visas m奴s懦 pastangas pasl臈pti ir u啪mir拧ti tai, kas maitino m奴s懦 taut懦 siel膮, visus bandymus save nuskausminti tariamai i拧ganingais b奴dais, nenor膮 sugr寞啪ti prie savo 拧akn懦 ir semtis prot臈vi懦 i拧minties 鈥� o tai i拧 m奴s懦 at臈m臈 atsparum膮, reikaling膮, kad i拧tvertume negandas.

Audros metu nukrito grimas, visi stereotipai, kuriais dangst臈me sav膮j寞 ego, baimindamiesi d臈l savo 寞vaizd啪io. Dar kart膮 buvo atidengta ta palaiminta  m奴s懦 vis懦 priklausomyb臈, nuo kurios ne寞manoma pab臈gti, 鈥� m奴s懦 kaip broli懦 ir seser懦 savitarpio priklausomyb臈.

鈥濳od臈l j奴s tokie bail奴s? Argi jums tebestinga tik臈jimo?!鈥� Vie拧patie, tavo 啪odis 拧寞 vakar膮 skirtas mums visiems. 艩iame pasaulyje, kur寞 tu myli labiau u啪 mus, mes visu grei膷iu skub臈jome pirmyn, jausdamiesi galingi ir visagaliai. Trok拧dami naudos, leidome, kad mus pavergt懦 daiktai ir svaigint懦 greitis. Nekreip臈me d臈mesio 寞 tavo 寞sp臈jimus, nesustojome, matydami karus ir pasaulinio masto neteisingum膮, neklaus臈me vargstan膷i懦j懦 ir sunkiai sergan膷ios m奴s懦 planetos 拧auksmo. Bebaimiai skverb臈m臈s pirmyn, manydami, kad sergan膷iame pasaulyje  i拧liksime sveiki. Dabar, plaukdami audringa j奴ra, maldaujame tave: 鈥濸abusk, Vie拧patie!鈥�

鈥濳od臈l j奴s tokie bail奴s? Argi jums tebestinga tik臈jimo?!鈥� Tu, Vie拧patie, mus pra拧ai, kad tik臈tume. Ne tik pra拧ai tik臈ti, kad tu esi, bet pra拧ai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitik臈tume. Gav臈nios metu skamba tavo kar拧tas raginimas: 鈥濧tsiverskite鈥�, 鈥濭r寞啪kite pas mane visa savo 拧irdimi鈥� (Jl 2, 12). Tu nori, kad 拧is i拧bandym懦 metas mums b奴t懦 pasirinkimo metas. Tai ne tavo teisimo, bet m奴s懦 pasirinkimo metas 鈥� metas rinktis tarp to, kas svarbu ir kas praeina, atskirti tai, kas b奴tina ir kas ne. Tai metas nustatyti kurs膮 寞 tave, Vie拧patie, ir 寞 kitus 啪mones. Matome daugyb臋 pavyzding懦 bendrakeleivi懦, kurie, nors ir baim臈s slegiami, reagavo aukodami savo gyvybes. 艩ventosios Dvasios j臈ga veikia per dr膮s懦 ir dosn懦 pasiaukojim膮. 艩ventosios Dvasios gyvyb臈 atperka ir padaro vertingas m奴s懦 gyvybes, parodo, kaip jos susijusios su kitais 啪mon臈mis ir kaip yra priklausomos nuo paprast懦 啪moni懦, da啪nai ne啪inom懦, neminim懦 laikra拧膷i懦 ir 啪urnal懦 antra拧t臈se. Jie nepatenka 寞 naujausi懦 拧ou scen膮, ta膷iau, be jokios abejon臈s,  lemtingus m奴s懦 istorijos puslapius ra拧o jie: gydytojai, slaug臈s ir slaugai, maisto parduotuvi懦 darbuotojai, sergan膷i懦 啪moni懦 pri啪i奴r臈tojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai,  vienuol臈s ir daugyb臈 kit懦, supratusi懦, kad niekas negali i拧sigelb臈ti vien savo j臈gomis. 

Matydami 啪moni懦 kan膷i膮, kuri yra tikros m奴s懦 taut懦 pa啪angos matas, i拧 naujo atrandame ir suprantame J臈zaus kunigi拧kosios maldos prasm臋: 鈥濳ad visi b奴t懦 viena鈥� (Jn 17, 21). Kiek daug 啪moni懦 nes臈dami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek t臈v懦, motin懦, seneli懦, mokytoj懦 ma啪ais kasdieniniais gestais padeda vaikams i拧k臋sti dabartin臋 kriz臋, priderinti prie reikalavim懦 kai kuriuos 寞pro膷ius, dr膮sina nenuleisti aki懦 ir moko maldos. Kiek 啪moni懦 meld啪iasi, padeda kitiems ir aukojasi vis懦 labui. Malda ir tylus tarnavimas yra m奴s懦 galingi ginklai.

鈥濳od臈l j奴s tokie bail奴s? Argi jums tebestinga tik臈jimo?!鈥� Tik臈jimo prad啪ia 鈥� tai suprasti, kad mums reikia i拧ganymo. Nesame visi拧kai savaranki拧ki, jei esame vieni 鈥� sk臋stame. Mums reikia Vie拧paties, kaip sen懦 laik懦 j奴reiviams reik臈jo 啪vaig啪d啪i懦. Pasikvieskime J臈z懦 寞 savo gyvenimo valtis. Sud臈kime jam po koj懦 savo baimes, kad jis jas sunaikint懦. Ir mes, kaip tie mokiniai, buv臋 valtyje, suprasime, kad su juo nenusk臋sime. Tokia yra Dievo galia: ji pakreipia 寞 gera visa, kas mums nutinka, net ir blogus dalykus. Jis nuramina m奴s懦 audras, nes su Dievu gyvyb臈 niekada nemir拧ta.

Vie拧pats kreipiasi 寞 mus, i拧tiktus audros, ir ragina pabusti, imtis solidarumo, gyventi su tvirta viltimi, kuri mus palaiko ir suteikia prasm臋 拧iomis valandomis, kai atrodo, kad viskas aplinkui sk臋sta. Vie拧pats mus 啪adina, kad mes pa啪adintume ir atgaivintume savo velykin寞 tik臈jim膮. Turime inkar膮 鈥� jo kry啪ius mus i拧gelb臈jo. Turime vair膮 鈥� jo kry啪iumi esame atpirkti. Turime vilt寞 鈥� jo kry啪ius mus pagyd臈 ir apkabino, kad niekas m奴s懦 neatskirt懦 nuo jo i拧ganingosios meil臈s. Gyvendami atskirti nuo kit懦, negal臈dami su kitais susitikti ir pasidalyti jausmais, stokodami daugyb臈s dalyk懦, dar kart膮 寞siklausykime 寞 gelbstin膷i膮 啪ini膮: jis prisik臈l臈 ir gyvena su mumis. Vie拧pats nuo kry啪iaus mus pra拧o atrasti m奴s懦 laukiant寞 gyvenim膮, 啪i奴r臈ti 寞 tuos, kurie m奴s懦 拧aukiasi,  atpa啪inti, stiprinti ir dauginti malon臋, kuri yra mumyse. Negesinkime nusilpusios ugnel臈s (plg. Iz 42, 3). Leiskime, kad ji suliepsnot懦 viltimi.

Apkabinti kry啪i懦 rei拧kia tur臈ti dr膮sos stoti akistaton su visais dabartinio meto prie拧taravimais, u啪mir拧ti tro拧kim膮 b奴ti visagaliais ir visko daug tur臈ti, suteikti daugiau vietos 艩ventosios Dvasios skatinamam k奴rybingumui. Tai rei拧kia tur臈ti dr膮sos atverti naujas erdves, kuriose visi jaust懦si laukiami, kurti nauj膮 svetingum膮, brolyb臋 ir solidarum膮.  Buvome i拧gelb臈ti jo kry啪iumi, kad priimtume vilt寞 ir leistume, kad ji palaikyt懦 m奴s懦 pastangas, tiest懦 naujus kelius, kad gal臈tume vis labiau r奴pintis savo ir kit懦 gerove. Apkabinti Vie拧pat寞, kad apkabintume vilt寞, 鈥� 拧tai kur tik臈jimo j臈ga, kuri i拧vaduoja i拧 baim臈s ir apdovanoja viltimi. 

鈥濳od臈l j奴s tokie bail奴s? Argi jums tebestinga tik臈jimo?!鈥� Brangieji broliai ir seserys, i拧 拧ios vietos, bylojan膷ios apie tvirt膮 kaip uola Petro tik臈jim膮, trok拧tu 拧寞 vakar膮 jus visus patik臈ti Vie拧pa膷iui ir pra拧yti jums 艩ven膷iausiosios Mergel臈s, Dievo tautos sveikatos ir per audring膮 j奴r膮 vedan膷ios 啪vaig啪d臈s, u啪tarimo. I拧 拧ios vietos, kuri膮 juosia Romos miest膮 ir pasaul寞 apkabinanti kolonada, tepasiekia jus kaip guod啪iantis apkabinimas Dievo palaiminimas. Vie拧patie, laimink pasaul寞, suteik sveikat膮 k奴nams ir paguod膮 拧irdims. Tu mus pra拧ai nebijoti, ta膷iau m奴s懦 tik臈jimas silpnas ir mes i拧sigand臋. Nepalik m奴s懦, Vie拧patie, vien懦 audroje. V臈l mums sakyk: 鈥濲奴s nebijokite!鈥� O mes, kartu su Petru, paveskime tau visus savo r奴pes膷ius, nes tu mumis r奴piniesi (plg. 1 Pt 5, 7).