±Ê´Ç±è¾±±ðž¾±³Ü²õ: VieÅ¡patie, suteik sveikatÄ… kÅ«nams ir paguodÄ… Å¡irdims
±Ê´Ç±è¾±±ðž¾±³Ü²õ 18 val. Romos laiku pasirodÄ— ant Å v. Petro bazilikos laiptų. Žodžio liturgijos metu buvo giedama Evangelijos iÅ¡trauka, pasakojanti apie audros nuraminimÄ…. ±Ê´Ç±è¾±±ðž¾±³Ü²õ perskaitÄ— homilijÄ…. Po to prasidÄ—jo antroji tyli maldos dalis – Å venÄiausiojo Sakramento adoracija, kuri baigÄ—si Å ventojo TÄ—vo suteiktu eucharistiniu palaiminimu „Urbi et orbi“. Jį priimantieji turÄ—jo galimybÄ™ gauti visuotinius atlaidus.
Å ventojo TÄ—vo homilija
„AtÄ—jus vakarui“ (Mk 4, 35) – taip prasideda Evangelija, kurios kÄ… tik klausÄ—mÄ—s. Atrodo, kad jau iÅ¡tisas savaites tÄ™siasi vakaras. TirÅ¡tos sutemos dengia mÅ«sų aikÅ¡tes, gatves ir miestus; jos užvaldÄ— mÅ«sų gyvenimus ir viskÄ… pripildÄ— spengianÄios tylos ir slegianÄios tuÅ¡tumos, kuri viskÄ… stingdo: jauÄiame jÄ… ore, matome žmonių gestuose ir žvilgsniuose. Esame iÅ¡sigandÄ™ ir pasimetÄ™. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga užklupo nelaukta šėlstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir pasimetÄ™, taÄiau tuo pat metu – svarbÅ«s ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame Å¡ioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie iÅ¡sigandÄ™ vienu balsu Å¡aukÄ—: „Žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.
Nesunku save atpažinti Å¡iame pasakojime, bet sunku suprasti JÄ—zaus laikysenÄ…. Kai mokiniai iÅ¡sigandÄ™ puola į neviltį, jis tuo metu yra skÄ™stanÄios valties gale. Ir kÄ… gi jis daro? Nepaisydamas visų Å¡urmulio jis ramiai sau miega, visiÅ¡kai pasitikÄ—damas TÄ—vu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegantį JÄ—zų. Kai pažadintas jis nuramina vÄ—jÄ… ir vandenį, kreipiasi į mokinius su priekaiÅ¡to gaida balse: „KodÄ—l jÅ«s tokie bailÅ«s? Argi jums tebestinga tikÄ—jimo?!“ (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tikÄ—jimo stoka, taip labai nesuderinama su JÄ—zaus pasitikÄ—jimu? Mokiniai nebuvo liovÄ™si juo tikÄ—ti, nes jo Å¡aukÄ—si. PasižiÅ«rÄ—kime, kaip Å¡aukÄ—si. „Mokytojau, tau nerÅ«pi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38). „NerÅ«pi“. Jie mano, kad JÄ—zus jais nesirÅ«pina, kad jie jam nesvarbÅ«s. Taip pat mums, mÅ«sų Å¡eimose skauda, kai girdime sakant: „KodÄ—l gi tau nerÅ«pi?“ Å is sakinys žeidžia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukrÄ—tÄ— ir JÄ—zų. Nes juk niekas kitas taip mumis nesirÅ«pina, kaip JÄ—zus. Ir iÅ¡ tiesų, kai pasitikÄ—jimÄ… prarandantys mokiniai Ä—mÄ— Å¡auktis pagalbos, jis juos iÅ¡gelbÄ—jo.
Audra nuplėšia kaukę, atidengia mūsų pažeidžiamumą, apnuogina mūsų netikrą ir paviršutinišką saugumą, su kuriuo kūrėme savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome užmigę ir palikę tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda jėgų mūsų gyvenimui ir mūsų bendruomenei. Audra iškelia į dienos šviesą visas mūsų pastangas paslėpti ir užmiršti tai, kas maitino mūsų tautų sielą, visus bandymus save nuskausminti tariamai išganingais būdais, nenorą sugrįžti prie savo šaknų ir semtis protėvių išminties – o tai iš mūsų atėmė atsparumą, reikalingą, kad ištvertume negandas.
Audros metu nukrito grimas, visi stereotipai, kuriais dangstėme savąjį ego, baimindamiesi dėl savo įvaizdžio. Dar kartą buvo atidengta ta palaiminta mūsų visų priklausomybė, nuo kurios neįmanoma pabėgti, – mūsų kaip brolių ir seserų savitarpio priklausomybė.
„KodÄ—l jÅ«s tokie bailÅ«s? Argi jums tebestinga tikÄ—jimo?!“ VieÅ¡patie, tavo žodis šį vakarÄ… skirtas mums visiems. Å iame pasaulyje, kurį tu myli labiau už mus, mes visu greiÄiu skubÄ—jome pirmyn, jausdamiesi galingi ir visagaliai. TrokÅ¡dami naudos, leidome, kad mus pavergtų daiktai ir svaigintų greitis. NekreipÄ—me dÄ—mesio į tavo įspÄ—jimus, nesustojome, matydami karus ir pasaulinio masto neteisingumÄ…, neklausÄ—me vargstanÄiųjų ir sunkiai serganÄios mÅ«sų planetos Å¡auksmo. Bebaimiai skverbÄ—mÄ—s pirmyn, manydami, kad serganÄiame pasaulyje iÅ¡liksime sveiki. Dabar, plaukdami audringa jÅ«ra, maldaujame tave: „Pabusk, VieÅ¡patie!“
„KodÄ—l jÅ«s tokie bailÅ«s? Argi jums tebestinga tikÄ—jimo?!“ Tu, VieÅ¡patie, mus praÅ¡ai, kad tikÄ—tume. Ne tik praÅ¡ai tikÄ—ti, kad tu esi, bet praÅ¡ai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitikÄ—tume. GavÄ—nios metu skamba tavo karÅ¡tas raginimas: „Atsiverskite“, „Grįžkite pas mane visa savo Å¡irdimi“ (Jl 2, 12). Tu nori, kad Å¡is iÅ¡bandymų metas mums bÅ«tų pasirinkimo metas. Tai ne tavo teisimo, bet mÅ«sų pasirinkimo metas – metas rinktis tarp to, kas svarbu ir kas praeina, atskirti tai, kas bÅ«tina ir kas ne. Tai metas nustatyti kursÄ… į tave, VieÅ¡patie, ir į kitus žmones. Matome daugybÄ™ pavyzdingų bendrakeleivių, kurie, nors ir baimÄ—s slegiami, reagavo aukodami savo gyvybes. Å ventosios Dvasios jÄ—ga veikia per drÄ…sų ir dosnų pasiaukojimÄ…. Å ventosios Dvasios gyvybÄ— atperka ir padaro vertingas mÅ«sų gyvybes, parodo, kaip jos susijusios su kitais žmonÄ—mis ir kaip yra priklausomos nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraÅ¡Äių ir žurnalų antraÅ¡tÄ—se. Jie nepatenka į naujausių Å¡ou scenÄ…, taÄiau, be jokios abejonÄ—s, lemtingus mÅ«sų istorijos puslapius raÅ¡o jie: gydytojai, slaugÄ—s ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, serganÄių žmonių prižiÅ«rÄ—tojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuolÄ—s ir daugybÄ— kitų, supratusių, kad niekas negali iÅ¡sigelbÄ—ti vien savo jÄ—gomis.
Matydami žmonių kanÄiÄ…, kuri yra tikros mÅ«sų tautų pažangos matas, iÅ¡ naujo atrandame ir suprantame JÄ—zaus kunigiÅ¡kosios maldos prasmÄ™: „Kad visi bÅ«tų viena“ (Jn 17, 21). Kiek daug žmonių nesÄ—dami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek tÄ—vų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniniais gestais padeda vaikams iÅ¡kÄ™sti dabartinÄ™ krizÄ™, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įproÄius, drÄ…sina nenuleisti akių ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui. Malda ir tylus tarnavimas yra mÅ«sų galingi ginklai.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tikėjimo pradžia – tai suprasti, kad mums reikia išganymo. Nesame visiškai savarankiški, jei esame vieni – skęstame. Mums reikia Viešpaties, kaip senų laikų jūreiviams reikėjo žvaigždžių. Pasikvieskime Jėzų į savo gyvenimo valtis. Sudėkime jam po kojų savo baimes, kad jis jas sunaikintų. Ir mes, kaip tie mokiniai, buvę valtyje, suprasime, kad su juo nenuskęsime. Tokia yra Dievo galia: ji pakreipia į gera visa, kas mums nutinka, net ir blogus dalykus. Jis nuramina mūsų audras, nes su Dievu gyvybė niekada nemiršta.
VieÅ¡pats kreipiasi į mus, iÅ¡tiktus audros, ir ragina pabusti, imtis solidarumo, gyventi su tvirta viltimi, kuri mus palaiko ir suteikia prasmÄ™ Å¡iomis valandomis, kai atrodo, kad viskas aplinkui skÄ™sta. VieÅ¡pats mus žadina, kad mes pažadintume ir atgaivintume savo velykinį tikÄ—jimÄ…. Turime inkarÄ… – jo kryžius mus iÅ¡gelbÄ—jo. Turime vairÄ… – jo kryžiumi esame atpirkti. Turime viltį – jo kryžius mus pagydÄ— ir apkabino, kad niekas mÅ«sų neatskirtų nuo jo iÅ¡ganingosios meilÄ—s. Gyvendami atskirti nuo kitų, negalÄ—dami su kitais susitikti ir pasidalyti jausmais, stokodami daugybÄ—s dalykų, dar kartÄ… įsiklausykime į gelbstinÄiÄ… žiniÄ…: jis prisikÄ—lÄ— ir gyvena su mumis. VieÅ¡pats nuo kryžiaus mus praÅ¡o atrasti mÅ«sų laukiantį gyvenimÄ…, žiÅ«rÄ—ti į tuos, kurie mÅ«sų Å¡aukiasi, atpažinti, stiprinti ir dauginti malonÄ™, kuri yra mumyse. Negesinkime nusilpusios ugnelÄ—s (plg. Iz 42, 3). Leiskime, kad ji suliepsnotų viltimi.
Apkabinti kryžių reiškia turėti drąsos stoti akistaton su visais dabartinio meto prieštaravimais, užmiršti troškimą būti visagaliais ir visko daug turėti, suteikti daugiau vietos Šventosios Dvasios skatinamam kūrybingumui. Tai reiškia turėti drąsos atverti naujas erdves, kuriose visi jaustųsi laukiami, kurti naują svetingumą, brolybę ir solidarumą. Buvome išgelbėti jo kryžiumi, kad priimtume viltį ir leistume, kad ji palaikytų mūsų pastangas, tiestų naujus kelius, kad galėtume vis labiau rūpintis savo ir kitų gerove. Apkabinti Viešpatį, kad apkabintume viltį, – štai kur tikėjimo jėga, kuri išvaduoja iš baimės ir apdovanoja viltimi.
„KodÄ—l jÅ«s tokie bailÅ«s? Argi jums tebestinga tikÄ—jimo?!“ Brangieji broliai ir seserys, iÅ¡ Å¡ios vietos, bylojanÄios apie tvirtÄ… kaip uola Petro tikÄ—jimÄ…, trokÅ¡tu šį vakarÄ… jus visus patikÄ—ti VieÅ¡paÄiui ir praÅ¡yti jums Å venÄiausiosios MergelÄ—s, Dievo tautos sveikatos ir per audringÄ… jÅ«rÄ… vedanÄios žvaigždÄ—s, užtarimo. IÅ¡ Å¡ios vietos, kuriÄ… juosia Romos miestÄ… ir pasaulį apkabinanti kolonada, tepasiekia jus kaip guodžiantis apkabinimas Dievo palaiminimas. VieÅ¡patie, laimink pasaulį, suteik sveikatÄ… kÅ«nams ir paguodÄ… Å¡irdims. Tu mus praÅ¡ai nebijoti, taÄiau mÅ«sų tikÄ—jimas silpnas ir mes iÅ¡sigandÄ™. Nepalik mÅ«sų, VieÅ¡patie, vienų audroje. VÄ—l mums sakyk: „JÅ«s nebijokite!“ O mes, kartu su Petru, paveskime tau visus savo rÅ«pesÄius, nes tu mumis rÅ«piniesi (plg. 1 Pt 5, 7).