Popie?ius: Vie?patie, suteik sveikat? kūnams ir paguod? ?irdims
Popie?ius 18 val. Romos laiku pasirod? ant ?v. Petro bazilikos laipt?. ?od?io liturgijos metu buvo giedama Evangelijos i?trauka, pasakojanti apie audros nuraminim?. Popie?ius perskait? homilij?. Po to prasid?jo antroji tyli maldos dalis – ?ven?iausiojo Sakramento adoracija, kuri baig?si ?ventojo T?vo suteiktu eucharistiniu palaiminimu ?Urbi et orbi“. J? priimantieji tur?jo galimyb? gauti visuotinius atlaidus.
?ventojo T?vo homilija
?At?jus vakarui“ (Mk 4, 35) – taip prasideda Evangelija, kurios k? tik klaus?m?s. Atrodo, kad jau i?tisas savaites t?siasi vakaras. Tir?tos sutemos dengia mūs? aik?tes, gatves ir miestus; jos u?vald? mūs? gyvenimus ir visk? pripild? spengian?ios tylos ir slegian?ios tu?tumos, kuri visk? stingdo: jau?iame j? ore, matome ?moni? gestuose ir ?vilgsniuose. Esame i?sigand? ir pasimet?. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga u?klupo nelaukta ??lstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pa?eid?iami ir pasimet?, ta?iau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame ?ioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie i?sigand? vienu balsu ?auk?: ??ūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.
Nesunku save atpa?inti ?iame pasakojime, bet sunku suprasti J?zaus laikysen?. Kai mokiniai i?sigand? puola ? nevilt?, jis tuo metu yra sk?stan?ios valties gale. Ir k? gi jis daro? Nepaisydamas vis? ?urmulio jis ramiai sau miega, visi?kai pasitik?damas T?vu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegant? J?z?. Kai pa?adintas jis nuramina v?j? ir vanden?, kreipiasi ? mokinius su priekai?to gaida balse: ?Kod?l jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tik?jimo?!“ (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tik?jimo stoka, taip labai nesuderinama su J?zaus pasitik?jimu? Mokiniai nebuvo liov?si juo tik?ti, nes jo ?auk?si. Pasi?iūr?kime, kaip ?auk?si. ?Mokytojau, tau nerūpi, kad mes ?ūvame?“ (Mk 4, 38). ?Nerūpi“. Jie mano, kad J?zus jais nesirūpina, kad jie jam nesvarbūs. Taip pat mums, mūs? ?eimose skauda, kai girdime sakant: ?Kod?l gi tau nerūpi?“ ?is sakinys ?eid?ia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukr?t? ir J?z?. Nes juk niekas kitas taip mumis nesirūpina, kaip J?zus. Ir i? ties?, kai pasitik?jim? prarandantys mokiniai ?m? ?auktis pagalbos, jis juos i?gelb?jo.
Audra nupl??ia kauk?, atidengia mūs? pa?eid?iamum?, apnuogina mūs? netikr? ir pavir?utini?k? saugum?, su kuriuo kūr?me savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome u?mig? ir palik? tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda j?g? mūs? gyvenimui ir mūs? bendruomenei. Audra i?kelia ? dienos ?vies? visas mūs? pastangas pasl?pti ir u?mir?ti tai, kas maitino mūs? taut? siel?, visus bandymus save nuskausminti tariamai i?ganingais būdais, nenor? sugr??ti prie savo ?akn? ir semtis prot?vi? i?minties – o tai i? mūs? at?m? atsparum?, reikaling?, kad i?tvertume negandas.
Audros metu nukrito grimas, visi stereotipai, kuriais dangst?me sav?j? ego, baimindamiesi d?l savo ?vaizd?io. Dar kart? buvo atidengta ta palaiminta mūs? vis? priklausomyb?, nuo kurios ne?manoma pab?gti, – mūs? kaip broli? ir seser? savitarpio priklausomyb?.
?Kod?l jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tik?jimo?!“ Vie?patie, tavo ?odis ?? vakar? skirtas mums visiems. ?iame pasaulyje, kur? tu myli labiau u? mus, mes visu grei?iu skub?jome pirmyn, jausdamiesi galingi ir visagaliai. Trok?dami naudos, leidome, kad mus pavergt? daiktai ir svaigint? greitis. Nekreip?me d?mesio ? tavo ?sp?jimus, nesustojome, matydami karus ir pasaulinio masto neteisingum?, neklaus?me vargstan?i?j? ir sunkiai sergan?ios mūs? planetos ?auksmo. Bebaimiai skverb?m?s pirmyn, manydami, kad sergan?iame pasaulyje i?liksime sveiki. Dabar, plaukdami audringa jūra, maldaujame tave: ?Pabusk, Vie?patie!“
?Kod?l jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tik?jimo?!“ Tu, Vie?patie, mus pra?ai, kad tik?tume. Ne tik pra?ai tik?ti, kad tu esi, bet pra?ai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitik?tume. Gav?nios metu skamba tavo kar?tas raginimas: ?Atsiverskite“, ?Gr??kite pas mane visa savo ?irdimi“ (Jl 2, 12). Tu nori, kad ?is i?bandym? metas mums būt? pasirinkimo metas. Tai ne tavo teisimo, bet mūs? pasirinkimo metas – metas rinktis tarp to, kas svarbu ir kas praeina, atskirti tai, kas būtina ir kas ne. Tai metas nustatyti kurs? ? tave, Vie?patie, ir ? kitus ?mones. Matome daugyb? pavyzding? bendrakeleivi?, kurie, nors ir baim?s slegiami, reagavo aukodami savo gyvybes. ?ventosios Dvasios j?ga veikia per dr?s? ir dosn? pasiaukojim?. ?ventosios Dvasios gyvyb? atperka ir padaro vertingas mūs? gyvybes, parodo, kaip jos susijusios su kitais ?mon?mis ir kaip yra priklausomos nuo paprast? ?moni?, da?nai ne?inom?, neminim? laikra??i? ir ?urnal? antra?t?se. Jie nepatenka ? naujausi? ?ou scen?, ta?iau, be jokios abejon?s, lemtingus mūs? istorijos puslapius ra?o jie: gydytojai, slaug?s ir slaugai, maisto parduotuvi? darbuotojai, sergan?i? ?moni? pri?iūr?tojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuol?s ir daugyb? kit?, supratusi?, kad niekas negali i?sigelb?ti vien savo j?gomis.
Matydami ?moni? kan?i?, kuri yra tikros mūs? taut? pa?angos matas, i? naujo atrandame ir suprantame J?zaus kunigi?kosios maldos prasm?: ?Kad visi būt? viena“ (Jn 17, 21). Kiek daug ?moni? nes?dami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek t?v?, motin?, seneli?, mokytoj? ma?ais kasdieniniais gestais padeda vaikams i?k?sti dabartin? kriz?, priderinti prie reikalavim? kai kuriuos ?pro?ius, dr?sina nenuleisti aki? ir moko maldos. Kiek ?moni? meld?iasi, padeda kitiems ir aukojasi vis? labui. Malda ir tylus tarnavimas yra mūs? galingi ginklai.
?Kod?l jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tik?jimo?!“ Tik?jimo prad?ia – tai suprasti, kad mums reikia i?ganymo. Nesame visi?kai savaranki?ki, jei esame vieni – sk?stame. Mums reikia Vie?paties, kaip sen? laik? jūreiviams reik?jo ?vaig?d?i?. Pasikvieskime J?z? ? savo gyvenimo valtis. Sud?kime jam po koj? savo baimes, kad jis jas sunaikint?. Ir mes, kaip tie mokiniai, buv? valtyje, suprasime, kad su juo nenusk?sime. Tokia yra Dievo galia: ji pakreipia ? gera visa, kas mums nutinka, net ir blogus dalykus. Jis nuramina mūs? audras, nes su Dievu gyvyb? niekada nemir?ta.
Vie?pats kreipiasi ? mus, i?tiktus audros, ir ragina pabusti, imtis solidarumo, gyventi su tvirta viltimi, kuri mus palaiko ir suteikia prasm? ?iomis valandomis, kai atrodo, kad viskas aplinkui sk?sta. Vie?pats mus ?adina, kad mes pa?adintume ir atgaivintume savo velykin? tik?jim?. Turime inkar? – jo kry?ius mus i?gelb?jo. Turime vair? – jo kry?iumi esame atpirkti. Turime vilt? – jo kry?ius mus pagyd? ir apkabino, kad niekas mūs? neatskirt? nuo jo i?ganingosios meil?s. Gyvendami atskirti nuo kit?, negal?dami su kitais susitikti ir pasidalyti jausmais, stokodami daugyb?s dalyk?, dar kart? ?siklausykime ? gelbstin?i? ?ini?: jis prisik?l? ir gyvena su mumis. Vie?pats nuo kry?iaus mus pra?o atrasti mūs? laukiant? gyvenim?, ?iūr?ti ? tuos, kurie mūs? ?aukiasi, atpa?inti, stiprinti ir dauginti malon?, kuri yra mumyse. Negesinkime nusilpusios ugnel?s (plg. Iz 42, 3). Leiskime, kad ji suliepsnot? viltimi.
Apkabinti kry?i? rei?kia tur?ti dr?sos stoti akistaton su visais dabartinio meto prie?taravimais, u?mir?ti tro?kim? būti visagaliais ir visko daug tur?ti, suteikti daugiau vietos ?ventosios Dvasios skatinamam kūrybingumui. Tai rei?kia tur?ti dr?sos atverti naujas erdves, kuriose visi jaust?si laukiami, kurti nauj? svetingum?, brolyb? ir solidarum?. Buvome i?gelb?ti jo kry?iumi, kad priimtume vilt? ir leistume, kad ji palaikyt? mūs? pastangas, tiest? naujus kelius, kad gal?tume vis labiau rūpintis savo ir kit? gerove. Apkabinti Vie?pat?, kad apkabintume vilt?, – ?tai kur tik?jimo j?ga, kuri i?vaduoja i? baim?s ir apdovanoja viltimi.
?Kod?l jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tik?jimo?!“ Brangieji broliai ir seserys, i? ?ios vietos, bylojan?ios apie tvirt? kaip uola Petro tik?jim?, trok?tu ?? vakar? jus visus patik?ti Vie?pa?iui ir pra?yti jums ?ven?iausiosios Mergel?s, Dievo tautos sveikatos ir per audring? jūr? vedan?ios ?vaig?d?s, u?tarimo. I? ?ios vietos, kuri? juosia Romos miest? ir pasaul? apkabinanti kolonada, tepasiekia jus kaip guod?iantis apkabinimas Dievo palaiminimas. Vie?patie, laimink pasaul?, suteik sveikat? kūnams ir paguod? ?irdims. Tu mus pra?ai nebijoti, ta?iau mūs? tik?jimas silpnas ir mes i?sigand?. Nepalik mūs?, Vie?patie, vien? audroje. V?l mums sakyk: ?Jūs nebijokite!“ O mes, kartu su Petru, paveskime tau visus savo rūpes?ius, nes tu mumis rūpiniesi (plg. 1 Pt 5, 7).
