MAP

Hirosima Hirosima  (AFP or licensors)

Hirosima ir Nagasakis po aštuoniasdešimties metų: išgyvenusiųjų kaltė

Dar dabar Japonijoje bandoma nukenksminti kitą bombą, kuri yra beveik tokia pat pražūtinga kaip atominė bomba – tai nukentėjusiųjų socialinė atskirtis.

1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 d. atominės bombos ne tik nuniokojo Japonijos miestus Hirosimą ir Nagasakį, bet ir sukūrė naują piliečių kategoriją - hibakuša, pažodžiui „žmonės, nukentėję nuo bombos“.  Šių išgyvenusiųjų tragedija nesibaigė radiacija ir fiziniais sužalojimais, vėliau juos ištiko antroji, ne mažiau pražūtinga bomba: Japonijos visuomenė, kuri turėjo juos priimti ir remti, juos socialiai marginalizavo.

Hibakuša diskriminacija buvo įsišaknijusi giliuose japonų kultūriniuose įsitikinimuose, ypač budistinėje karmos sampratoje, pagal kurią kančia niekada nebūna atsitiktinė, bet yra ankstesniuose gyvenimuose atliktų veiksmų pasekmė. Todėl hibakuša buvo suvokiami ne kaip nekaltos karo tragedijos aukos, bet kaip asmenys, „mokantys“ už praeities klaidas.

Hibakuša sunkiai rasdavo darbą, jie negalėjo dalyvauti tradicinėse sutartose santuokose, iš jų vaikų mokykloje buvo tyčiojamasi. Daugelis jų buvo priversti slėpti savo tapatybę, netgi atsisakyti specializuotos medicininės priežiūros, kad nebūtų „paženklinti“ kaip hibakuša.

Šioje atskirties aplinkoje Nagasakio Katalikų Bažnyčiai teko lemiamas vaidmuo kovojant su diskriminacija. Arkivyskupas emeritas Josephas Mitsuaki Takami, pats išgyvenęs bombardavimą, tapo pagrindine šios kovos su prietarais figūra. „Mūsų tikėjimas mus moko, kad kančia niekada nėra dieviškoji bausmė už ankstesnes nuodėmes, bet galimybė parodyti Dievo meilę rūpinantis vieni kitais“, – sako arkivyskupas. Bažnyčia Nagasakyje organizavo globos programas, specializuotus gydymo centrus ir kūrė erdves, kuriose hibakuša galėjo jaustis priimti be išankstinio nusistatymo. Arkivyskupas Takami pasakoja, kad šeštajame ir septintajame dešimtmetyje net kai kurie katalikų tikintieji vengdavo fizinio kontakto per Eucharistijos šventimą. Proveržis įvyko palaipsniui per švietimą ir tiesioginį liudijimą. Bažnyčia skatino rengti susitikimus, kuriuose katalikai hibakuša galėjo papasakoti savo istorijas, taip normalizuodama jų buvimą bendruomenėje. Kunigai ir katechetai buvo mokomi priešintis prietarams, pateikiant tikslią mokslinę informaciją, taip parodant, kad krikščioniškas solidarumas taip pat reikalauja žinių ir racionalumo. Tai buvo ne tik dvasinė, bet ir kultūrinė užduotis: reikėjo padėti Japonijos visuomenei įveikti šimtmečius puoselėtus įsitikinimus, siejančius kančią su asmenine kalte, ir pakeisti juos visuotinės užuojautos vizija.

Šiandien, praėjus aštuoniasdešimčiai metų po bombardavimų, kova su hibakuša diskriminacija tęsiasi, nors ir kitomis formomis. Jų istorija mus moko, kad socialinė atskirtis gali būti tokia pat pražūtinga kaip ir fiziniai sužalojimai, tačiau taip pat parodo, kad užuojauta ir priėmimas gali nugalėti giliai įsišaknijusius prietarus.

(Ž/Ծ)&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;&Բ;

2025 rugpjūčio 06, 14:03