MAP

Gaza Gaza  (AFP or licensors)

Gazos Ruožo parapijos kunigas: „Tarptautinė bendruomenė neturi pamiršti Gazos“

Birželio 13 d. kilęs Izraelio ir Irano konfliktas, atnešęs žmonių mirtis ir sužeidimus Teherane, Tel Avive ir kitose vietovėse, karą Gazoje ištrynė iš tarptautinės informacijos akiračio.

Karo tarp Izraelio ir Irano protrūkis užgožia konfliktą Gazoje, kur vis dar tęsiasi kovos ir aukų skaičius toliau auga. Izraeliui Gaza dabar yra „antrinis frontas“. Gazos parapijos kunigas G. Romanelli katalikų naujienų agentūrai „Sir“ sakė, kad Gazos Ruožo šiaurinė dalis beveik visiškai sunaikinta, civiliai gyventojai gyvena labai sudėtingomis sąlygomis: „Žmonės čia miršta kasdien. Tarptautinė bendruomenė neturi pamiršti Gazos“.

Vienintelės lotynų katalikų apeigų parapijos Gazoje – Šventosios Šeimos parapijos – klebonas kunigas Gabrielius Romanelli, kalbėdamas apie Gazos Ruožo tragediją, cituoja visuotinai žinomą posakį: „Akys, kurios nemato, širdis, kuri negirdi“. Birželio 13 d. kilęs Izraelio ir Irano konfliktas, atnešęs žmonių mirtis ir sužeidimus Teherane, Tel Avive ir kitose vietovėse, karą Gazoje ištrynė iš tarptautinės informacijos akiračio.

„Gazą apgaubė informacijos tamsa: beveik niekas apie ją nebekalba, tarptautinis dėmesys, regis, išblėso, nors čia kasdien vyksta kovos, gyventojai išgyvena nesibaigiančią tragediją“, – pabrėžia argentiniečių kilmės parapijos klebonas. Pradėjus konfliktą su Iranu, Izraelio armijai Gaza tapo „antriniu frontu“. „Iš akių – ir iš širdies“, tačiau tai nereiškia, kad Gazoje žmonės nebemiršta: po Izraelio armijos atakos birželio 16 d. mažiausiai 38 žmonės žuvo belaukdami eilėje, kad gautų humanitarinę pagalbą Rafaho paskirstymo centre pietuose, kurį valdo  Izraelio ir Jungtinių Valstijų remiamas Gazos humanitarinis fondas.

Gazos gyventojai kovoja už išlikimą. Apibūdindamas situaciją, Šventosios Šeimos parapijos klebonas palygina Gazą su  kelių milijonų gyventojų didmiesčiu, kurio gyventojai gali gauti maisto vos 3 ar 4 skirtingose ​​vietovėse esančiuose paskirstymo punktuose, tai sukelia įvairių sunkumų. „Tai, ką šiandien matome Gazoje, yra gėdinga. Tarptautinė bendruomenė neturi pamiršti Gazos“, – kartoja kunigas. Jis pasakoja, kad gyventojai, kurie dar turėjo santaupų, buvo priversti pirkti maistą už pernelyg dideles kainas: 1 kg arabiškos kavos gali kainuoti iki 1000 šekelių, beveik 250 eurų, svogūnas kainuoja 15 eurų. Šiais laikais alkiui numalšinti pasitelkiama viskas.

O kova tęsiasi – visur girdisi šūviai, sprogimai. „Dažnai skeveldros atskrieja ir į mūsų parapiją, kur suteikiame prieglobstį apie 500 perkeltųjų krikščionių, kurie viską prarado. Tarp jų yra neįgalių vaikų ir pažeidžiamų žmonių, jiems padeda Motinos Teresės vienuolės“, – sako kunigas G. Romanelli.  Jis pasakoja, kad siekiant patenkinti perkeltųjų asmenų poreikius, parapijos darbuotojai normuoja maistą, kuris taip pat skirtas padėti tūkstančiams musulmonų šeimų, gyvenančių aplink parapiją. Produktų atsargos baiginėjasi, kainos labai aukštos. Gazos žmonės skundžiasi, kad nebeturi vilties, jog ateityje kažkas pasikeis. „Kaip krikščionys, mes stengiamės rasti viltį maldoje. Karas baigsis, nežinome kada, bet jis baigsis“, – sako dvasininkas.

Nepaisant bombų ir maisto stygiaus, kurie yra Gazos gyventojų kasdienybės dalis, gyvenimas Gazos lotynų apeigų katalikų parapijoje tęsiasi. Šiomis dienomis tėvas G. Romanelli su savanoriais, vienuolėmis ir vikarais toliau organizuoja užsiėmimus vaikams: „Svarbu, kad jie dalyvautų žaidimuose ir veiklose, reikalingose ​​palengvinti slegiančią karo naštą. Neseniai parapijos pastatuose įrengėme centrą vaikams. Šalia kitų veiklų, mažieji rengia sienlaikraštį, kur galima skaityti jų mintis, istorijas, kur jie kabina šventus paveikslėlius, piešia šventųjų gyvenimus. Jie renka religinius paveikslėlius ir taip leidžia dienas – žaisdami, užsiimdami įvairiomis veiklomis. Gazoje ir taip išgyvenama“, – apibendrina Gazos parapijos klebonas G. Romanelli.

(Ž/)

2025 birželio 18, 14:09