Slovėnijos vyskupai kviečia pagaliau oriai palaidoti tūkstančius pokario aukų
Ji paūmėjo 2022 metais, pristačius bendro kapo Kočevski Rogo plynaukštėje – Jama pod Macesnovo Gorico – kasinėjimus. Kapavietė – tai nuošalioje miškingoje ir uolėtoje vietovėje gamtiškai susiformavusi didelė duobė, kurioje tyrėjai atrado daugiau 3450 žmonių palaikų.
Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8-ąją. Tačiau komunistų partizanai, susiję su Josipo Brozo Tito, vėliau vadovavusiu Jugoslavijos režimui iki pat mirties 1980 metais, partizaniniu judėjimu, pasinaudojo pokario suirute, kad atsikratytų visais priešais ar galimomis kliūtimis būsimiems planams: ne vien fašistinių režimų kolaborantais, karo belaisviais, bet ir civiliais, įskaitant aktyvius katalikus, buvusius savivaldų tarnautojus, mokytojus, ūkininkus. Tais, kuriuos įtarė nepaklusnumu jų socialistinei ir ateistinei programai. 1945 gegužės – rugsėjo mėnesiais buvo nužudyta daugybė žmonių. Slovėnijoje suskaičiuota apie 700 masinių kapaviečių, daug iš jų nėra detaliau ištirtos, jose, spėjama, gali gulėti iki 100 000 aukų.
Ataskaita apie Jama pod Macesnovo Gorico kapavietę atskleidė egzekucijų žiaurumą – šimtai žmonių vienas po kito buvo vedami prie duobės krašto, suvarpomi kulkomis, nustumiami žemyn, ant jų verčiami nauji kūnai. Užbaigus egzekucijas, ant daugiau nei trijų tūkstančių lavonų kalno buvo užmesta daugybė sprogmenų, kad jie taptų nebeatpažįstami ir kad būtų užversti duobės kraštų akmenimis ir žemėmis. Atskleista itin dramatiška aplinkybė – keliasdešimt aukų, iš karto nežuvusių nuo kulkų, sugebėjo nušliaužti į nedidelį šoninį tunelį. Visi vėliau mirė tamsoje nuo žaizdų, užtroškę, nuo bado. Dalis aukų buvo karo belaisviai-kariai, ramsčiai ir ramentai rodo, kad daug iš jų buvo sužeisti. Tarp aukų – karo atblokšti serbai ar kroatai, neįtikę komunistams, ir daugybė slovėnų civilių, tarp kurių daug jaunų vaikinų – atrenkant egzekucijai aukas berniukai nuo keturiolikos metų amžiaus buvo prilyginami suaugusiems vyrams. Tyrinėtojai atkasė daug kryželių, ikonėlių, rožinių.
Jugoslavijos komunistinis režimas slėpė ir stengėsi neprisiminti savo partizanų, iš kurių ne vienas vėliau ėjo svarbias visuomenines ar vadovaujančias pareigas, įvykdytų nusikaltimų ir apie juos liudijančių bendrų kapų. Tačiau iš žmonių atminties jie neišnyko – žlugus komunistų santvarkai, 1990 metais kažkas prie Jama pod Macesnovo Gorico kapavietės pastatė kryžių, kaip ir prie netoliese esančio kito didelio bendro kapo – Jama pod Krenom. Tačiau ryžtas atlikti kapavietės tyrimą subrendo tik po trijų dešimtmečių. Vis tik visuomenėje iki šiol nesutariama dėl istorinio šių nusikaltimų įvertinimo, dėl budelių įvardijimo, dėl aukų įamžinimo ir perlaidojimo. Iškalbingai apie tai byloja tai, kad 2022 metais viena vyriausybė įsteigė Nacionalinę komunistinės prievartos aukų dieną, o 2023 metais, jau kita, ją panaikino.
Ką apie tai sako Slovėnijos ganytojai? 2023 metų birželį Novo Mesto vyskupas Andrejus Saje – Kočevski Rogo plynaukštėje esantys bendri kapai patenka į jo vyskupijos teritoriją – aukojo specialias Mišias už pokario smurto aukas ir už susitaikymą. Homilijoje jis citavo popiežiaus Pranciškaus enciklikos Fratelli tutti pastabą, kad atleidimas negali būti išgaunamas jėga ar paliepimu. Tai asmeniškas, vidinis ir laisvas veiksmas, kuris turi subręsti. Antra vertus, jei norime sveikos ateities, reikia sudaryti sąlygas atleidimui bei susitaikymui, jį remti, jį skatinti. „Maldą už susitaikymą būtinai turi lydėti istorinių faktų nustatymas ir žalos atlyginimas. Teisingumas neįmanomas be nusikaltimų pasmerkimo ir garbingo ekshumuotų aukų palaikų, turinčių prigimtinę teisę į kapą ir vardą, palaidojimo“, – pridūrė vyskupas.
Ši nuostata pakartojama ir 2025 gegužės 21 d. Slovėnijos katalikų vyskupų konferencijos pareiškime, kuriame kviečiama sąžiningai pripažinti visų formų smurtą ir žmogžudystes, kad ir kas tai būtų daręs; pagarbiai palaidoti ar perlaidoti visus žuvusius; susitarti dėl visų žiauriai nužudytų aukų paskutinio poilsio vietos – vyskupų nuomone, tai gali būti istorinės Ž kapinės Liublianoje; skatinti nepriklausomus istorinius tyrimus ir sutarimą dėl istorinių faktų – ne ideologiniais tikslais, o siekiant visapusiško praeities supratimo; ugdyti, ypač tarp jaunų kartų, taikos, pagarbos žmogaus orumui ir tautinės santarvės nuostatas; žengti konkrečius susitaikymo ir pasitikėjimo vienas kitu žingsnius – rengti bendrus minėjimus, statyti atminimo paminklus.
„Norime susitaikymo, kuris būtų ne užmiršimas ar nutylėjimas, bet nuoširdus visos tiesos ieškojimas, pripažįstantis visas kančios formas ir neiškraipantis istorijos. Tik tiesa mus išlaisvins (žr. Jn 8, 32). [...] Meldžiame Dievą, istorijos Viešpatį, vesti mus tiesos, susitaikymo ir taikos keliu“, – rašo slovėnų ganytojai. (RK / Vatican News)