Vienuolynas, mažinantis Irako religines atskirtis
Kai dešimtojo dešimtmečio viduryje Jensas Petzoldas pirmą kartą atvyko į Siriją, tai turėjo būti tik laikina jo kelionės į rytus stotelė. Agnostiko, vedamo dvasinių paieškų, tikrasis tikslas buvo Rytų Azija, kur jis norėjo tyrinėti daoizmą ir dzenbudizmą. Būdamas Sirijoje jis išgirdo kalbas apie dykumoje esantį Mar Musa vienuolyną. Penktajame ar šeštajame šimtmetyje įkurtą vienuolyną neseniai vėl atidarė charizmatiškasis italas jėzuitas Paolo Dall'Oglio, paskirdamas jį musulmonų ir krikščionių dialogui. Šveicarų keliauninkas nusprendė jame apsilankyti ir akimirksniu susižavėjo.
„Tuo metu aš neįsivaizdavau, kad krikščionys gali rimtai žiūrėti į kitą religiją, nežiūrėdami į ją iš aukšto“, – pasakoja kun. Petzoldas „Vatican News“. Jam tai labai patiko. Po kelių viešnagių nusprendė ten pasikrikštyti. 1996 m. pabaigoje jis įstojo į vienuolyną, po to sekė tarnystės Mar Musa dešimtmetis, o 2010 m. tuometinis Kirkuko chaldėjų arkivyskupas, dabar Bagdado patriarchas arkivyskupas Louisas Raphaelis Sako paprašė bendruomenės atidaryti vienuolyną Irake.
Jensas Petzoldas buvo vienas iš Mar Musa vienuolių, atsiųstų į Iraką įkurti vienuolyno. Nuo tada ten ir liko. Šiandien chaldėjų katalikų kunigas Jensas Petzoldas yra vienuolyno, esančio Kurdistano regione šiaurės Irake vadovas. Vienuolyne vykdomi įvairūs projektai, rengiami kurdų, arabų, anglų kalbų kursai, programos lyderystės ir sprendimų priėmimo temomis. Vienuolynas rūpinasi krikščionių bendruomenės pastoraciniais poreikiais ir aktyviai dalyvauja skatinant musulmonų ir krikščionių dialogą. „Irake ribos tarp skirtingų bendruomenių yra daug ryškesnės nei Sirijoje“, – sakė kun. Petzoldas. Dėl to jam iš pradžių kilo abejonių, ar Mar Musa misija skatinti tarpreliginį supratimą bus tokia pat sėkminga kaip Sirijos dykumoje. Tačiau vieną dieną būdamas vienuolyno bažnyčioje jis suprato, kad dauguma moterų, ateinančių uždegti žvakių prieš Mergelės Marijos ikoną, buvo musulmonės, ir suprato, kad gali pavykti.
Visais vienuolyno projektais siekiama skatinti tarpreliginius ryšius. Kasmet vienuolyne apsilanko apie 2–3 tūkst. žmonių, norinčių dalyvauti kursuose, ir labai mažai iš jų yra krikščionys.
Pasak kunigo, vis tik didžiausias vienuolyno indėlis yra neoficialūs susitikimai. „Pagrindinis tikslas yra paskatinti žmones susitikti ir diskutuoti. Gerti arbatą kartu tikriausiai yra daug veiksmingiau kuriant taiką nei ilgos diskusijos apie žmogaus teises. Juokdamasis kunigas sako: „Mano asmeniniu įsitikinimu, daug sunkiau į ką nors šauti, kai kartu išgėrėte puodelį arbatos“.
Sulaymaniyah vienuolynas ne tik skatina gilesnį religijų supratimą, bet ir siekia tarnauti vietos krikščionims. Iš pradžių didžiausias dėmesys buvo skiriamas pagalbai krikščionims pabėgėliams, atvykusiems į Kurdistaną. Daugelis bėgo nuo ISIS okupacijos Šiaurės Irake, kiti – nuo nestabilumo, kurį sukėlė Sirijos karas. Pabėgėlių krizės įkarštyje vienuolyne gyveno 255 perkeltieji krikščionys. Iš jų šiandien liko tik trys ar keturios šeimos – kiek mažiau nei pusė grįžo į savo namus, o maždaug trečdalis persikėlė į užsienį. Tai reiškia, kad vietos krikščionių gyventojų sudėtis labai pasikeitė. Krikščionybė regione turi gilias šaknis, o vietiniai krikščionys tradiciškai kalba arabiškai. Šiandien, kai vis daugiau arabų krikščionių išvyksta į užsienį, juos pakeičia krikščionys migrantai darbuotojai iš Rytų Azijos ir kai kurių Afrikos šalių. „Jie atsiveža savo šeimas, – sako šveicarų kunigas, – ir vieną dieną šie migrantai taps naujais vietiniais krikščionimis. Mūsų darbas – jiems tarnauti“.
Pokalbis vyko Jubiliejinių metų kontekste vykdant projektą „Vilties sėkla“. Paklaustas, ar vienuolyno darbas prisideda prie viltingesnės ateities, kunigas Petzoldas atsakė: „Nežinau, ar esame „vilties sėkla“, bet mūsų tikslas – padėti žmonėms, su kuriais dirbame, atrasti tą sėklą savyje“.
(DŽ/Vatican News)