XXII eilinis sekmadienis
Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: „Užleisk jam vietą!“ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: „Bičiuli, pasislink aukščiau!“ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“ (Lk 14, 1. 7–14)
DIEVO VIETA
Šio sekmadienio Evangelija perkelia mus į vieno iš fariziejų vadovų namus, kur Jėzus buvo pakviestas pietų. Verta būtų pastebėti, kad Jėzaus santykiai su fariziejais nebuvo vien tik priešiški, kaip kartais gali atrodyti, skaitant Evangeliją. Jėzus demaskavo ir priešinosi tam, kas fariziejų elgesyje neatitiko tikėjimo dvasios, tačiau Jį su fariziejais siejo daug bendrų įsitikinimų: tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu, meilė Dievui ir artimui, kaip pirmasis ir svarbiausias įsakymas. Kaip matome, kai kurie net kvietė Jį pietų į savo namus. Akivaizdu, kad visas pietų dalyvių dėmesys buvo sutelktas į Jėzų. Jo stebuklai, aštrūs žodžiai, palyginimai buvo visų lūpose, o jo polemika, nukreipta prieš religinę valdžią, pavertė šį keistą mokytoją mėgstama pokalbių tema. Trumpai tariant, žmonės stebėjo Jėzų, o Jis stebėjo svečius.
Jėzus daug ką pastebėjo. Jei Jis gyventų šiandien, esu tikras, kad Jis daug laiko praleistų, stebėdamas žmones gatvėse, žaidžiančius vaikus, pastebėtų abejingumą, su kuriuo praeiname pro benamį, matytų, su kokia nuotaika įeiname prieš Mišias į bažnyčią ar išeiname iš jos…
Toliau Evangelijoje pateikiami ne tikri palyginimai, o Jėzaus pastebėjimai, matant, kas vyko pietų metu. Tai ne pamokymai apie geras manieras, bet Dievo Karalystės taisyklės. Jėzus mato, jog svečiai siekia užimti pirmąsias vietas, skirtas svarbiausiems svečiams. Kiekvienas jų mano, jog pats svarbiausias svečias yra jis. Ta pietų menė iš tiesų yra gyvenimo metafora: pirmųjų vietų užkariavimas, varžymasis, prestižo siekimas, – visa tai, ką taip vertina žmonės. Jėzus pastebi, kad visi stengiasi būti svarbesni už kitus, užimti pirmąją vietą, nors iš tiesų tai tik ženklas, kad jie dar neatrado savo vietos, nes jei jie jau būtų atradę savo vietą gyvenime, jiems nebereikėtų ieškoti kitos. Iš tikrųjų mums dažnai nesvarbu, kas esame, bet svarbu įrodyti, kad esame kažkas. Mūsų visuomenėje viskas paremta įvaizdžiu, tačiau kyla pavojus visą gyvenimą praleisti įrodinėjant, jog esame kažkas, atsisakant mumyse slypinčio gyvenimo vien tam, kad taptume tuo, kuo nesame.
Jėzus siūlo kitą logiką: „Eik ir sėskis paskutinėje vietoje”, nes tai yra vieta Dievo, kuris atėjo tarnauti, o ne kad Jam būtų tarnaujama. Paskutinė vieta yra vieta to, kuris turi pakankamai meilės, kad galėtų ją atiduoti kitiems.
„Bičiuli, pasislink aukščiau!“ Pasirinkusiems paskutinę vietą skiriamas šis švelniai skambantis vardas: bičiulis. Tai Dievo bičiulis, nes Dievui mes esame svarbesni už Jį. Kristaus kryžius yra regima šios beprotiškos meilės apraiška.
Frazė: „kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ susieja šiuos du palyginimus. Nusižeminti – tai prisiliesti prie savo žmogiškumo. Tik tada žmogus pradeda jausti, kas yra gyvenimas.
Tokia yra Dievo karalystė, svajonė, kurią Jėzus saugo savo Bažnyčios širdyje. Karalystės logikoje nėra simetrijos tarp davimo ir turėjimo, žmogus duoda nuostolingai, pirmas, be atsako. Štai kodėl „rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų“. Šiuo palyginimu parodomos pirmojo palyginimo pasekmės ir paaiškinamos siūlomo elgesio priežastys. Jei žmogus nemoka savęs pastatyti į paskutinę vietą, jis negali priimti tų, kurie yra paskutiniai, nes tik parpuolę suprantame, kad tai, kas nutiko mums, gali patirti kiekvienas žmogus. Tik tie, kurie jaučiasi paskutiniai, gali pakviesti paskutinius. Tik tie, kurie įsiklauso į savo širdį, gali išgirsti kito širdies plakimą. Tik tas, kuris yra ištikimas sau pačiam, gali būti ištikimas kitiems.
Ir Dievui…
Adolfas Grušas