Ką žinome apie šv. Izaoką Ninevietį?
Yra daugiau žinoma apie šv. Izaoko raštus, per keliolika amžių išverstus į įvairiausias kalbas ir plačiai pasklidusius, nei apie jo gyvenimą. Apibūdinimai „Siras“ arba „Ninevietis“ yra nuorodos apie kultūrinę terpę, kuriai šventasis priklausė, ir miestą, su kuriuo susijęs vienas jo gyvenimo tarpsnis. XIX–XX amžiaus tyrinėtojų surinkti ir atrasti informacijos trupiniai senovinėse kronikose, sugretinti su paties šv. Izaoko raštų užuominomis ir kitais šaltiniais, leidžia tvirtinti, kad šventasis gimė dabartinio Arabijos pusiasalio teritorijoje, rytų pakrantėje, šiandieniniame Katare, kur tuo metu gyveno didelės vadinamosios Rytų Bažnyčios bendruomenės. Įsivyravus Islamui jos visiškai išnyko, buvo pamirštos, tačiau XX–XXI amžiaus archeologiniai tyrimai priminė apie šių bendruomenių egzistavimą ir atskleidė įvairių detalių apie jų gyvenimą.
VII amžiaus antroje pusėje, galbūt 676 metais, šv. Izaokas, tuo metu turbūt apyjaunis vienuolis, buvo paskirtas Ninevės vyskupu. Tuo metu Ninevė, stovėjusi dabartinio Irako miesto Mosulo apylinkėse, buvo tūkstantmetė Asirų karalystės sostinė, apsupta galingų sienų, žinoma dėl savo rūmų, sodų, karališkosios bibliotekos. Nors, kaip šiandien žinome, jau buvo prasidėjęs jo saulėlydis, kuris tęsėsi dar keletą amžių, Ninevė buvo svarbus politinis, prekybinis, o taip pat kultūrinis ir religinis centras. Dalis svarbaus krikščioniško paveldo buvo sukurta ir užrašyta būtent sirų kalba, jis atspindi tuometinius doktrininius ginčus, dokumentuoja liturgines apeigas.
Ninevės vyskupu šv. Izaokas išbuvo tik penkis mėnesius, o po to savo noru pasitraukė iš šių pareigų ir pradėjo atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, kurio metu meditavo Šventąjį Raštą, skaitė krikščionių autorius, meldėsi ir rašė pats. Ilgą laiką jis gyveno vieno sirų vienuolyno kaimynystėje, netoli dabartinių Šuštaro ir Šušo miestų, pietvakarių Irane, senojo Sūzų miesto, kurio šlovę liudijančių likučių galima pamatyti ir šiandien, apylinkėse. VII–VIII amžiais ten gyveno didelė ir svarbi krikščionių bendruomenė. Žinoma, kad gyvenimo pabaigoje, sulaukęs itin garbingo amžiaus, eremitas persikėlė į sirų vienuolyną, nes praradęs regėjimą nebegalėjo gyventi vienas. Ten buvo ir palaidotas, nors tiksli kapo vieta nežinoma.
Jei biografinės žinios apie šv. Izaoką yra labai negausios, tai to negalima pasakyti apie jo raštus: jie paplitę labai plačiai ir įvairiausiomis kalbomis. Dalis jų buvo išversta į graikų kalbą galbūt dar VIII amžiaus pabaigoje. IX amžiuje – į arabų kalbą, o X amžiuje – į kartvelų, XI amžiuje – į etiopų kalbą. XIV amžiuje atliktas vertimas į senąją slavų kalbą, kokia buvo vartota tuometinių bulgarų, tai prisidėjo prie šventojo žinomumo tarp įvairių slavų tautų ir jų Ortodoksų Bažnyčių. Panašiu laikotarpiu datuojamas ir lotyniškasis vertimas, kurio pagrindu vėlesniais amžiais parengti vertimai į italų, prancūzų, ispanų, portugalų ir kitas kalbas, įskaitant ir mažiau vartojamas. Galima pasakyti, kad šv. Izaokas Ninevietis išverstas į kone kiekvieną didesnę šiandienos kalbą, o į kai kurias kalbas versta net po keletą kartų, remiantis nauju ir geresniu šaltiniu arba atnaujinant vertimus, nes, kaip žinia, per keletą amžių kalbos smarkiai pasikeičia.
Įdomu tai, kad britų mokslininkas ir vienas iš didžiausių šiuolaikinių sirų paveldo žinovų Sebastianas Brockas 1983 metais Oksfordo Bodlėjaus bibliotekos archyvuose aptiko manuskriptą su naujais šv. Izaoko Siro tekstais, kuriuos išvertė ir pristatė 1995 metais. O 2004 metais italų vienuolis ir biblistas Sabino Chialà pristatė Teherano (Iranas) chaldėjų archyve rasto manuskripto su Izaoko Nineviečio tekstu vertimą itališkai. Seniausias ir labiausiai paplitęs šv. Izaoko Siro tekstas pavadintas „Pirmuoju rinkiniu“, o britų ir italų tyrinėtojų pristatyti nauji manuskriptai – „Antruoju“ ir „Trečiuoju“. Gali būti, kad ateityje bus naujų atradimų. Galima paklausti – kodėl šio senovinio krikščionių autoriaus raštai ir po daugiau nei tūkstančio metų vis dar verčiami į šiuolaikines kalbas, kai daugybės kitų nugrimzdo į užmarštį? Dėl savo stiliaus. Kaip pažymi jo tyrinėtojai, žinovo akis šv. Izaoko Siro raštuose gali atpažinti daug užuominų apie jo laikmečio aršias doktrinines kovas, ypač dėl Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo. Tačiau svarbiausia juose – gilus patirtinis, egzistencinis, mistinis tikėjimo matmuo, pranokęs savo laikmečio ir savo bendruomenės aplinkybes, tai asmeninis pokalbis su Dievu, jo begalinio gailestingumo ir neišsemiamos meilės meditacija. Šv. Izaokas Ninevietis vadinamas „universaliu“ ir „ekumeniniu“ mokytoju, nes jo raštai dvasiškai maitino daugybę vienuolių ir tikinčiųjų kartų, gyvenusių įvairiais amžiais, priklausiusių įvairioms Bažnyčioms Rytuose ir Vakaruose. Jo įrašymas į Romos martirologą pripažįsta jo raštų visuotinę vertę ir, žinoma, ekumeniškai suartina Rytų ir Vakarų krikščionybės tradicijas. (RK / Vatican News)