MAP

Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du 

XIV eilinis sekmadienis

Džiaugsmas, kuris teisėtai apima mūsų jausmus dėl mūsų sielovadinių laimėjimų, turi būti pagrįstas ne tuo, kad padarėme nepaprastų dalykų, bet žinojimas, jog mums skirta vieta Dievo širdyje. Tuo turime būti tikri net nesėkmės ir nusivylimo akimirkomis, o svarbiausia: tas žinojimas turi suteikti mums didelę ramybę ir vidinę giedrą.

„Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. (Lk 10, 1–12. 17–20)“

VARDAI, ĮRAŠYTI DANGUJE

Mons. A. Grušas

Gera jaustis gavus atlygį už tai, ką darome, ypač kai įdedame daug energijos, laiko ir išteklių. Tai tinka, kalbant apie darbą, studijas, šeimą, asmeninius pomėgius, solidarumo projektus… tikriausiai nebūtų galima visko išvardinti. Tai taip pat taikytina  ir tikėjimo gyvenimui, ypač sielovadinei veiklai.

Malonu, kai parapijos bendruomenėje ar tikinčiųjų grupėje energija, laikas ir ištekliai investuojami į kažką svarbaus, reikšmingo pačios bendruomenės žmogiškajam ir dvasiniam augimui. Džiaugiamės matydami, kai šios pastangos pasiteisina. Trumpai tariant, Bažnyčios gyvenime būna ne tik nusivylimų, bet ir pasitenkinimo! Yra ne tik ištuštėjusių bažnyčių, jaunuolių, nebedalyvaujančių Mišiose, vaikų, kurie net nemoka padaryti kryžiaus ženklo, ir tėvų, nematančių reikalo krikščioniškai auklėti savo vaikų. Bažnyčios gyvenime yra ir tokių momentų, kai žmonės noriai atsiliepia į siūlomas iniciatyvas, yra jaunuolių, mokančių išgyventi tikėjimo akimirkas, tegul kitą kartą ir ne „klasikiniu būdu“, yra vaikų, kurie savo džiaugsmą, kad jų širdyse yra Jėzus, parodo, būdami kartu, yra tėvų, kurie, užuot ramiai mėgavęsi atostogomis ar atsidavę vien darbui ir savo kasdieniams užsiėmimams, moka skirti laiko kitiems, galbūt ir savo vaikams… Ir tai yra geriau praleistas laikas, nei tas, kurį žmogus atiduoda „skelbdamas“ savo gyvenimą ir idėjas socialiniuose tinkluose, tarsi jie būtų altoriai ar sakyklos, iš kurių galima pamokslauti…

Taip, mes turime sėkmės pavyzdžių, tačiau reikia sugebėti pripažinti, kad visi tie sielovadiniai ir bažnytiniai laimėjimai visų pirma priklauso nuo Dievo. Pernelyg dažnai dėl jaučiamo entuziazmo, kai mums kas nors gerai pavyksta, pamirštame, kad už viso to slypi Dievo ranka: Tėvo, kuris mus myli ir leidžia jaustis mylimiems, Sūnaus, kuris lydi mus mūsų kelionėje, Dvasios, kuri įkvepia mus idėjoms, jausmams ir veiksmams.

Labai dažnai esame panašūs į septyniasdešimt du mokinius, kurie, kaip rašoma šiandien skaitomoje Evangelijos pagal Luką ištraukoje, grįžta iš savo misijos kupini džiaugsmo ir entuziazmo, nes, kaip jie patys sako Jėzui, „mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo”. Jėzaus atsakymas labai gražus, kadangi Jis visiškai nesumažina mokinių entuziazmo, bet priešingai: patvirtina, kad matė „šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus”, ir paaiškina jiems, kad visa tai yra ne jų didelių sugebėjimų, bet Jo suteiktų dovanų rezultatas. Tai Viešpats suteikia galią „mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę“, kad niekas jiems nepakenktų. Ir tada nuskamba pats gražiausias ir labiausiai guodžiantis sakinys: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Džiaugsmas, kuris teisėtai apima mūsų jausmus dėl mūsų sielovadinių laimėjimų, turi būti pagrįstas ne tuo, kad padarėme nepaprastų dalykų, bet žinojimas, jog mums skirta vieta Dievo širdyje. Tuo turime būti tikri net nesėkmės ir nusivylimo akimirkomis, o svarbiausia: tas žinojimas turi suteikti mums didelę ramybę ir vidinę giedrą.

Kaip prie viso to prieiname? Kaip galime suvokti ir įsisąmoninti, kad viskas, ką darome, yra Dievo malonės dovana, veikianti mumyse, o ne mūsų pačių pastangų vaisius? Tai galima suprasti, atidžiai perskaičius šiandienos Evangelijos ištrauką, kurioje pateikiamas sąrašas sąlygų ir nuostatų, per kurias ateina Dievo karalystė. Žinoma, tam reikalingas mūsų indėlis, bet visų pirma tai įvyksta „nepaisant“ mūsų ir mūsų naudojamų priemonių.

Dievo Karalystei nereikia daugybės žodžių ir daugybės mandagybių, būdingų rytietiškiems sveikinimams, apie kuriuos kalba Jėzus, nes dėl Karalystės neturime gaišti laiko nenaudingiems ir dažnai žalingiems pokalbiams;

Dievo Karalystei nereikia nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų, nes nei finansinis saugumas, nei geriausios mūsų turimos priemonės nepadės, jei mūsų pastangų nepavesime Dievui;

Dievo Karalystė neturi jokių paslėptų motyvų: ji tik nori atnešti taiką ir sutarimą bet kuriuose namuose ir visuose kraštuose;

Dievo Karalystė sutinka dalytis kasdienio gyvenimo rutina su bet kuo, nereikalaudama „eiti iš vienų namų į kitus‘, renkantis, kur bus patogios sąlygos apsistoti, ir sutinka „valgyti tai, kas bus paduota“, net ir tada, kai prie to stalo sėdi nusidėjėliai.

Tokia yra Dievo karalystės logika: paprasta, pasitikinti ir visus priimanti. Jos laikydamiesi galime būti tikri, kad mūsų vardai įrašyti danguje…

2025 liepos 05, 11:31