Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (liepos 6 d.)
Liepos 1-ąją prasidėjo Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, nuo kurių neatsiejama ir Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicija. Šia proga dienraštis bernardinai.lt skelbia žurnalisto Vytauto Markevičiaus pokalbį su liaudiškojo pamaldumo tyrėju ir propaguotoju kun. Sauliumi Stumbra, kurio pastangomis Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas 2019 m. buvo įtrauktas į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Pokalbio metu pašnekovas išskyrė šios tradicijos unikalumą europiniame kontekste:
„Mūsų Kalnai, Kryžiaus kelio apmąstymas, ne tik atliekami autentiškoje vietoje, bet ir perkeliami į parapijas, į žmonių gyvenimą, į namų žԲčs. Kalnai giedami ne tik liūdnomis progomis, per šermenis ar laidotuves, bet ir per šventes, minint Motinos, Tėvo dienas, tautinėmis progomis. Taigi jie peržengia lokalumą, tampa namų Bažnyčios malda. Tai yra unikalus dalykas, žvelgiant į europinį Kalnų paplitimo kontekstą“, – pabrėžė kun. Saulius Stumbra, dar kartą pasidžiaugęs šia ypatinga, kiekvieno Žemaičių Kalvarijos atlaidų dalyvio laukiančia patirtimi:
„Šiandien į atlaidus atvažiuoja ne vien žemaičiai, atvyksta visa Lietuva ir ne tik. Džiugu, kad prisijungia tikintieji iš kaimynių Latvijos, Lenkijos. Dvasinė prasmė yra labai gili. Visų pirma nepamirškime, ką apmąstome. Mes apmąstome Viešpaties kančios kelią. Šis Kančios kelias, kuris tęsiasi beveik septynis kilometrus, pripildytas maldų, giesmių, sustojimų, palaiminimų Didžiąja Kryžiaus relikvija, pamokslų. Jeigu žvelgtume archajiškai – tai ir apsiplovimai upelio vandenyse, gėlių barstymai, relikvijų pabučiavimai. Žemės relikvijų yra kiekvienoje koplyčioje, jos parvežtos iš Šventosios Žemės. Atlaidai kupini ir dvasinių, ir regimų ženklų, kurie per nuovargį, per ausį ir širdį paliečia žmogų – jis iš Kalnų grįžta kitoks. Viskas nukreipta į Viešpatį Jėzų ir į mūsų pačių išganymą, nepaisant laikų kaitos, nuolatinio skubėjimo, todėl atlaidai nepalieka abejingo net didžiausio skeptiko“, – Žemaičių Kalvarijos atlaidų proga dienraštyje bernardinai.lt kalbėjo kun. Saulius Stumbra.
Vilniaus arkivyskupijoje pradedamas Sinodo įgyvendinimo etapas. Pranešimą apie birželio 30 dieną Trinapolio rekolekcijų namuose įvykusį Vilniaus arkivyskupijos sinodinės komandos susitikimą skelbia svetainė vilnensis.lt.
Susitikimo dalyviams arkivyskupas Gintaras Grušas pristatė naują Sinodo įgyvendinimo fazę, kuri vyskupijose tęsis iki 2026 m. gruodžio. Ganytojas pristatė naujausią informaciją, kaip toliau planuojama sinodinė kelionė visuotinėje Bažnyčioje bei artimiausias užduotis, keliamas vyskupijų sinodinėms komandoms.
„Vilniaus arkivyskupijos komandos pagrindinė misija yra ieškoti naujų būdų, kaip arkivyskupijos gyvenimas gali tapti sinodiškesnis. Tai daryti kviečiama visų pirma analizuojant Vyskupų sinodo „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ Baigiamojo dokumento, arkivyskupijos sinodinės patirties įžvalgas ir kitų šalių geruosius pavyzdžius.
Ganytojas taip pat priminė, jog kitų metų birželio 7-12 dienomis Vilniuje vyksiančio Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso tema yra „Statome Gailestingumo miestą“, todėl kartu kviečiama mąstyti, kaip kiekvienoje bendruomenėje galima kurti Gailestingumo miestą malda, žodžiu ir veiksmu“, – rašoma pranešime, kurį skelbia Vilniaus arkivyskupijos svetainė vilnensis.lt.
Apie tai, kokius lūkesčius žԲč ir pasaulis sieja su naujuoju popiežiumi, portale lrt.lt rašo filosofas Povilas Aleksandravičius:
„Popiežius turės kalbėti taip, kad sužadintų kiekviename žmoguje glūdintį fundamentalų sielos judesį. Šventas Augustinas sakė, kad Dievas pažįsta mus kur kas geriau, nei mes pažįstame save, kad Jis yra mumyse kur kas giliau, ištikimiau, originaliau, nei galime įtarti. Šį giluminį sluoksnį, kuriame gyvena gyvasis Dievas, popiežius Leonas, šv. Augustino mokinys, turės savo žodžiais ir gestais kažkaip sujudinti surambėjusioje Bažnyčioje ir nerimastingame pasaulyje.
Šio popiežiaus-vienuolio psichologinė, intelektualinė ir dvasinė konstitucija yra tinkama tokiai lyderystei. Leonas XIV ne teoriškai, o gyvenimišku patyrimu pažįsta ir moka suvienyti skirtingus kultūrinius pasaulius, mentalitetus, filosofijas: jis, amerikietis iš Čikagos, tai demonstravo dirbdamas Pietų Amerikoje. Atėjo laikas tai daryti su visa žmonija.
Tačiau visame pasaulyje geros valios žmonės laukia dar kai ko. Jie laukia tokio dvasinio lyderio, kuris duotų aiškią atspirtį blogiui. Jeigu lyderis bus tik „geras visiems“, jo pozityvioji žinutė apie taiką, meilę, gelmes ir mus vienijančią giją išsivadės. Jėzus ne tik mylėjo žmones, bet ir aršiai barė kai kuriuos iš jų (ypač veidmainius ir fariziejus, kurie darė nusikaltimus prisidengę Dievo vardu). Kol esame šioje Žemėje, šviesa visada yra antitamsa“, – rašo Povilas Aleksandravičius straipsnyje „Ko galime tikėtis iš Leono XIV?“, kurį skelbia nacionalinio transliuotojo naujienų portalas lrt.lt.
Parengė Giedrius Tamaševičius