Ir kunigui reikia atostogų; pailsėjęs jis gali duoti daugiau
Kai vasaros saulė ima stipriau kaitinti, dauguma žmonių ieško progos sustoti, atitrūkti nuo darbo ir rūpesčių. Lygiai taip pat ilsėtis reikia ir tiems, kurių darbas yra pašaukimo vykdymas – kunigams. Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad dvasininkai, atidavę savo gyvenimą Dievui, turi būti visada pasiekiami, nuolat pasirengę padėti, patarnauti per laidotuves, sutuokti, klausyti išpažinčių ar guosti kenčiančiuosius. Tačiau žmogus, net ir apsivilkęs sutaną, nėra robotas, sako prancūzas vyskupas. Jis pastebi, kad pastaruoju metu dažniau kalbama apie kunigų psichologinę sveikatą. Ir ne veltui: vis daugiau dvasininkų patiria perdegimą, vienišumą ar net depresiją. Kai kurie jų galiausiai nebeatlaiko.
Kunigystė – tai ne tik Eucharistijos šventimas ar Evangelijos skelbimas. Tai ir buvimas su žmonėmis, dalyvavimas jų džiaugsmuose ir skausmuose. Tai tūkstančiai žinučių, skambučių, netikėtų prašymų. Kunigai dažnai vieni aptarnauja kelias parapijas, turi įveikti didelius atstumus, lanko ligonius, rengia homilijas, organizuoja parapijos gyvenimą. Visas šis aktyvumas, jei nėra laiko atsikvėpti, neišvengiamai veda į fizinį ir emocinį išsekimą.
Vyskupas Benoit Bertrand’as pasakojo, kad 2020 m. Prancūzijos vyskupų konferencija atliko išsamų tyrimą apie kunigų sveikatą. Rezultatai privertė susimąstyti: nors daugiau nei 90 proc. kunigų teigė esantys fiziškai sveiki, beveik 20 proc. patyrė depresijos simptomus, o 2 proc. buvo akivaizdžiai perdegę. Dar daugiau nerimo kėlė tai, kad 40 proc. dvasininkų jautė nesą patenkinti savo atliekamu darbu. Tyrimas ne tik atskleidė problemų mastą, bet ir padėjo suprasti, ką galima keisti.
Vyskupas sako, kad reikia kalbėti apie nuovargį, apie ribas, apie teisę pailsėti. Kunigai ne visada drįsta pripažinti, kad jiems sunku. Dažnai jie jaučia, kad privalo būti stiprūs, kad silpnumo parodymas – tai tarsi nelojalumas savo tarnystei ar netgi Dievui. Tačiau iš tiesų yra priešingai – tik tas, kuris geba pasirūpinti savo sveikata, gali autentiškai rūpintis kitais.
Poilsio svarba dvasininkui – ne šiuolaikinė užgaida. Apie poilsio poreikį liudija popiežių pavyzdžiai: Jonas Paulius II, Benediktas XVI mėgdavo ilsėtis kalnuose, o popiežius Leonas XIV štai dviem savaitėms atsitraukė į Kastel Gandolfą. Tai buvo ne betikslis laiko leidimas, o brandos gestas. „Tas, kuris pats nepailsi, nuvargina kitus“, – sako vyskupas Benoit Bertrand’as.
Po minėtojo tyrimo Prancūzijos vyskupijos ėmėsi veiksmų: buvo skatinama, kad visi kunigai turėtų savo psichologą, buvo rengiami seminarai apie depresijos ir perdegimo požymius, kalbama apie dvasinio palydėjimo svarbą. Taip pat – apie bendrystę tarp pačių kunigų. Didžiausias pavojus kunigui mūsų laikais – būti vienam. Tarpusavio palaikymas, draugiškas pokalbis, bendros rekolekcijos ar net paprastas pabuvimas prie stalo tampa gyvybiškai svarbūs.
Atsakomybė rūpintis kunigais tenka ne tik vyskupams ar Bažnyčios struktūroms, bet ir visiems tikintiesiems. Vyskupas Bertrand’as ragina pasauliečius pasikviesti kunigą vakarienės, parodyti nuoširdų žmogišką dėmesį. „Kunigai yra pašaukti išklausyti kitus, bet ir jie patys turi būti išklausomi.“
Svarbu ir tai, kad kunigai mokėtų kartais pasakyti „Ne“. Pasak vyskupo, nuolatinė veikla, besąlygiškas atidumas kitiems gali vesti į išsekimą. Reikia drąsos pasakyti: „Atsiprašau, šiuo metu negaliu. Atsisakymas – tai ne abejingumas, o sąmoningas sprendimas tausoti save, kad vėliau galėtum duoti daugiau.“ Poilsis kunigui – tai ne bėgimas nuo tarnystės, bet sąmoningas grįžimas į save, kad vėliau jis galėtų dar labiau save aukoti kitiems. Pailsėjęs ir atsigavęs kunigas tampa dar artimesniu tiems, kuriems tarnauja, su meile skelbia džiaugsmą ir tikrą, gilią, autentišką Evangelijos žinią. Tik neapsunkusi širdis gali liudyti viltį. (jm / Vatican News)