杏MAP导航

J臈zus jam tar臈: 鈥濸alaimintas tu, Simonai, Jonos s奴nau, nes ne k奴nas ir kraujas tai tau aprei拧k臈, bet mano T臈vas, kuris yra danguje. Ir a拧 tau sakau: tu esi Petras 鈥� Uola; ant tos uolos a拧 pastatysiu savo Ba啪ny膷i膮, ir pragaro vartai jos nenugal臈s. Tau duosiu dangaus karalyst臈s raktus; k膮 tu suri拧i 啪em臈je, bus suri拧ta ir danguje, ir k膮 atri拧i 啪em臈je, bus atri拧ta ir danguje鈥� (Mt 16, 13鈥�19)

DIEVAS, KURIS PASITIKI

鈥淜uo j奴s mane laikote?鈥� 鈥� atrodo, tarsi 拧iandien, 膷ia, Dievas m奴s懦 klaust懦: 鈥濳as a拧 tau esu?鈥�. Tai nerim膮 keliantis klausimas, nes jame slypi u啪uomina: sakyk, ar a拧 tau k膮 nors rei拧kiu? Ar jauti mano meil臋 tau?

Tarsi visas Dievas b奴t懦 拧iame klausime鈥� Be abejo, nor臈tume kaip Petras su savo 寞prastu trapiu ir dr膮siu pasitik臈jimu, pasakyti: 鈥濾ie拧patie, Tu man esi tas, kurio visada laukiau, kurio visada tik臈jausi, kurio visada ilg臈jausi. Tu esi vis懦 mano tro拧kim懦 prad啪ia ir pabaiga, tu esi gyvyb臈s versm臈, apsigyvenusi manyje鈥溾��

Taip, tikriausiai d啪iaugtum臈s, gal臈dami taip atsiliepti 寞 Vie拧paties klausim膮, ta膷iau dar iki tol m奴s懦 galvose kilt懦 daug klausim懦, kuriuos nor臈tume u啪duoti Dievui, pasiteirauti, kod臈l susiduriame su tiek daug nes臈kmi懦 ir apskritai, kod臈l esame tokie, kokie esame鈥� ir jei pam臈gintume atsakyti tikrai nuo拧ird啪iai, galb奴t gal臈tume i拧tarti tik labai banal懦 鈥瀗e啪inau鈥溾��

Sumi拧臋 ir i拧 g臈dos raudonu veidu tikriausiai pristigtume 啪od啪i懦. Kas mums yra Dievas? Vardas, kur寞 reikia prisiminti sekmadieniais, o paskui galima ignoruoti visas likusias dienas? U啪danga, u啪 kurios galima pasisl臈pti, kai kas nors nepavyksta? Alibi, kuriuo galime pateisinti savo asmenines klaidas?

Mums reikia elgtis taip, kaip Petras, kuris gal ir instinktyviai, ta膷iau i拧 visos 拧irdies leido prabilti giliausiems savo jausmams. Tada galb奴t pajustume, kad Dievas yra 膷ia pat, kad galima 寞 J寞 kreiptis vardu, kad Jis leid啪iasi atpa啪寞stamas, kad Jis yra toks, kaip artimas draugas, kur寞 pamat臋, b臈game, kad stipriai apsikabintume.

鈥濼u esi Kristus鈥溾��

鈥濼u esi Petras鈥溾��

Mes 啪i奴rime vienas kitam 寞 akis, ir nesvarbu, ar kartu su mano meile Vie拧pats taip pat matys mano nes臈kmes ir i拧davystes. Taip buvo ir su Petru. Po 拧ios dienos Evangelijoje apra拧om懦 寞vyki懦, kiek v臈liau, Petr膮 J臈zus pavadins 拧臈tonu: 鈥濼u man papiktinimas, nes m膮stai ne Dievo, o 啪moni懦 mintimis鈥�. Petras man臈, kad suprato Diev膮, , kad jam pavyko visi拧kai susilieti su Juo, o vietoje to yra priverstas dar kart膮 per啪i奴r臈ti savo 鈥瀖intis鈥� apie Diev膮, kuris niekada neb奴na toks, kok寞 mes 寞sivaizduojame.

Petras ir mes visi esame tarsi uola, kieta ir grubl臈ta, kuri膮 gludina tik Dievo meil臈 ir i拧tikimyb臈. Ji vienintel臈 lieka tvirta, pasirengusi atleisti visada ir nepaisant nieko. Petras, 拧iandien i拧pa啪indamas Krist懦 鈥� Mesij膮, suprato, kad Dievas pasitiki juo. Pasitiki ir mumis鈥�

(Pareng臈 mons. A. Gru拧as)