?v. Petras ir Paulius, apa?talai
J?zus jam tar?: ?Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau aprei?k?, bet mano T?vas, kuris yra danguje. Ir a? tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos a? pastatysiu savo Ba?ny?i?, ir pragaro vartai jos nenugal?s. Tau duosiu dangaus karalyst?s raktus; k? tu suri?i ?em?je, bus suri?ta ir danguje, ir k? atri?i ?em?je, bus atri?ta ir danguje“ (Mt 16, 13–19)
DIEVAS, KURIS PASITIKI
“Kuo jūs mane laikote?“ – atrodo, tarsi ?iandien, ?ia, Dievas mūs? klaust?: ?Kas a? tau esu?“. Tai nerim? keliantis klausimas, nes jame slypi u?uomina: sakyk, ar a? tau k? nors rei?kiu? Ar jauti mano meil? tau?
Tarsi visas Dievas būt? ?iame klausime… Be abejo, nor?tume kaip Petras su savo ?prastu trapiu ir dr?siu pasitik?jimu, pasakyti: ?Vie?patie, Tu man esi tas, kurio visada laukiau, kurio visada tik?jausi, kurio visada ilg?jausi. Tu esi vis? mano tro?kim? prad?ia ir pabaiga, tu esi gyvyb?s versm?, apsigyvenusi manyje“…
Taip, tikriausiai d?iaugtum?s, gal?dami taip atsiliepti ? Vie?paties klausim?, ta?iau dar iki tol mūs? galvose kilt? daug klausim?, kuriuos nor?tume u?duoti Dievui, pasiteirauti, kod?l susiduriame su tiek daug nes?kmi? ir apskritai, kod?l esame tokie, kokie esame… ir jei pam?gintume atsakyti tikrai nuo?ird?iai, galbūt gal?tume i?tarti tik labai banal? ?ne?inau“…
Sumi?? ir i? g?dos raudonu veidu tikriausiai pristigtume ?od?i?. Kas mums yra Dievas? Vardas, kur? reikia prisiminti sekmadieniais, o paskui galima ignoruoti visas likusias dienas? U?danga, u? kurios galima pasisl?pti, kai kas nors nepavyksta? Alibi, kuriuo galime pateisinti savo asmenines klaidas?
Mums reikia elgtis taip, kaip Petras, kuris gal ir instinktyviai, ta?iau i? visos ?irdies leido prabilti giliausiems savo jausmams. Tada galbūt pajustume, kad Dievas yra ?ia pat, kad galima ? J? kreiptis vardu, kad Jis leid?iasi atpa??stamas, kad Jis yra toks, kaip artimas draugas, kur? pamat?, b?game, kad stipriai apsikabintume.
?Tu esi Kristus“…
?Tu esi Petras“…
Mes ?iūrime vienas kitam ? akis, ir nesvarbu, ar kartu su mano meile Vie?pats taip pat matys mano nes?kmes ir i?davystes. Taip buvo ir su Petru. Po ?ios dienos Evangelijoje apra?om? ?vyki?, kiek v?liau, Petr? J?zus pavadins ??tonu: ?Tu man papiktinimas, nes m?stai ne Dievo, o ?moni? mintimis“. Petras man?, kad suprato Diev?, , kad jam pavyko visi?kai susilieti su Juo, o vietoje to yra priverstas dar kart? per?iūr?ti savo ?mintis“ apie Diev?, kuris niekada nebūna toks, kok? mes ?sivaizduojame.
Petras ir mes visi esame tarsi uola, kieta ir grubl?ta, kuri? gludina tik Dievo meil? ir i?tikimyb?. Ji vienintel? lieka tvirta, pasirengusi atleisti visada ir nepaisant nieko. Petras, ?iandien i?pa?indamas Krist? – Mesij?, suprato, kad Dievas pasitiki juo. Pasitiki ir mumis…
(Pareng? mons. A. Gru?as)
