Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (birželio 29 d.)
„Mums labai svarbu atrasti savyje jėgų nepasiduoti be kovos. Tai didžiausias egzaminas šiandien – nepalūžti dvasia, neprarasti vilties, kai situacija yra apsiniaukusi. Būkime atsargūs, nes bejėgiškumo galima išmokti ir neviltimi galima apsikrėsti. Turime kasdien stengtis, kad nebūtų pavogta mūsų ramybė, džiaugsmas, pasitikėjimas Tėvyne, jos pajėgumais.
Verta prisiminti istoriją, kai apaštalas Paulius plaukdamas laivu pateko į didžiulę audrą ir ramino kelionės bičiulius sakydamas, kad galiausiai juos vis tiek išmes į kokią nors salą. Tai pritaikoma ir mūsų gyvenimui. Kai pradedame murkdytis problemose, įtampose, nesusipratimuose, nesusikalbėjimuose – turėkime mintyje šį pažadą. Blogis nėra amžinas ir tikrai bus šviesiau, net jei šiandien tai atrodo neįmanoma“, – kviesdamas į šventę drąsino Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Gausiai susirinkę piligrimai iš visos Lietuvos klausėsi br. Pijaus Eglino OP įžvalgų apie viltį katechezėje „Kaip neprarasti gyvenimo prasmės?“, drauge su svečiu iš Lenkijos misionieriumi Marcinu Zielińskiu meldėsi užtarimo malda, dalyvavo iškilmingoje Eucharistijoje su Lietuvos vyskupais, džiaugėsi Lino Adomaičio ir kitų puikių atlikėjų koncertu.
Birželio 24 d. dienraštis Bernardinai.lt paskelbė br. Jokūbo Marijos Goštauto OP straipsnį, kurio pavadinime retorinis klausimas viešumoje vis iš naujo sugrįžtančia tema – „Gyvenimo nesėkmė? Vėl apie celibatą“.
„K&Բ;kietai! Kai esi kunigas ar vienuolis, tu tikrai nesi užsisklendęs, o tuo labiau neišgyveni jokio trūkumo! Taip, susidursi su sunkumais, bet kuo labiau mylėsi Jėzų ir savo artimą, tuo labiau tave trauks celibatas. Tavo gyvenimas bus ilgas širdies pokalbis su Jėzumi…“
Šie gražūs, raminantys žodžiai skirti nebauginti galimų kandidatų. Tačiau jie neatitinka pedofilijos krizės, o taip pat baisios uždangos, kuri slepia dalies dvasininkų palaidą moralę, kurią palengvina institucijos laisvamaniškumas, rimtumo. Tai taip pat neparodo pagarbos, kurios nusipelno jaunuolių, svarstančių apie galimą vienuolinį ar kunigišką pašaukimą, protai ir sielos. Dviejų tūkstančių metų šventųjų patirtis, teologų ir mistikų raštai moko priešingų dalykų, nei teigia ši patraukli teorija apie galimą emocinio ir seksualinio pilnavertiškumo ir pašvęstojo celibato suderinamumą.
Akivaizdu, kad celibatas lieka kaip rakštis, skandalas pasauliui, kančia tam, kas jį gyvena, bet taip pat ir kvietimas žvelgti aukščiau, į Dangaus karalystę“, – rašo br. Jokūbas Marija Goštautas OP, toliau straipsnyje primindamas pareigą drąsiai pasakyti tiesą apie kainą, kurią turi sumokėti jauni žmonės, norintys Viešpaties pašaukimu įsipareigoti celibatui, kad tai yra kryžius ir dar daugiau – aistra ir mirtis, pasirinkta su Jėzumi, kad vieną dieną galėtume prisikelti su Juo.
Teisinius ir teologinius pasitraukimo iš kunigystės ir vienuolystės aspektus Tomo Kemzūros parengtoje Bernardinai.lt publikacijoje aptaria Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo oficiolas, bažnytinės teisės daktaras kun. Vytautas Brilius. Pabrėžęs, kad neįmanoma nustoti būti kunigu – taip pat kaip neįmanoma nustoti būti pakrikštytu žmogumi, jis priminė, kad laikantis nustatytos tvarkos yra įmanoma gauti atleidimą nuo padarytų priesaikų ir būti sugrąžintam į pasauliečių luomą. Pokalbio metu taip pat buvo įvardyta, kad kunigas, viešai paskelbęs, nenorintis būti kunigu ir nustojantis laikytis priesaikų, tačiau dar negavęs tinkamo atleidimo, pasaulietinį gyvenimą gyvena nusikalsdamas ir gali sulaukti bažnytinės bausmės.
Naujausiame žurnalo „Jėzuitai“ numeryje skaitytojų laukia Daivos Beliūniėnės rašinys „Bendrystėje gyja išsiskyrusiųjų širdys“, skirtas t. Antano Saulaičio SJ atminimui. Straipsnyje primenama, kaip jis tapo išsiskyrusiųjų sielovados pradininku Lietuvoje bei vienu iš Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“, jau daugiau kaip dvidešimt metų teikiančio pagalbą skyrybas patiriantiems suaugusiesiems ir jų vaikams, steigėjų.
„Bendrakeleivių“ sielovadininkų formacija remiasi ignaciškuoju dvasingumu, bet t. Antanas dar surašė „Bendrakeleivių dvasingumo pagrindus“, apibrėžiančius vadovų laikyseną palydimų žmonių atžvilgiu. Tų priesakų stengiamės laikytis. Padedant ir palaikant vadovams, išėjimo iš skyrybų krizės grupėje pripažįstamas skyrybas išgyvenančiojo skausmo gilumas, pagarbiai priimami dalyvio jausmai, individualus gedėjimo tempas. Skyrybų iššūkius patiriančiam žmogui labai svarbus padrąsinimas, nors ir mažiausio jo pasiekimo ar laimėjimo gijimo kelyje pastebėjimas, nes tai padeda patikėti savo jėgomis ir atsitiesti“, – rašoma t. Antano Saulaičio SJ atminimui skirtame straipsnyje, kurį skelbia žurnalas „Jėzuitai“.