Klarisė ispanė už autobuso vairo – pakeliui į karo zoną. Mintys apie taiką
Ji kreipiasi į daugiau nei 186 000 savo paskyros „X“ tinkle prenumeratorių. Ten ją galima pamatyti už autobuso su humanitarine pagalba vairo, pakeliui į Charkivo miestą.
Kone 60 metų amžiaus vienuolė yra gerai žinomas veidas Ispanijoje ir, galima pasakyti, Ukrainoje. Ji taip pat nevengia viešai pasidalyti mintimis įvairiomis temomis, įskaitant apie tai, kas yra krikščioniška taika. Tai tikrai nėra, pasak jos, bailumo ar pasidavimo vaisius.
„Noriu pasidalyti kai kuriais apmąstymais, sumišusiais su skausmu ir skuba. Tai nėra patogios mintys. Tai mintys, kurios mane kankina, kelia įtampą, augančią su kiekviena diena. Nes kuo labiau atmetu smurtą – visa savo siela – tuo labiau suprantu, kad smurtas yra tikrovė, reali grėsmė ir kad pati žiauriausia ir negailestingiausia jo forma yra karas ir visa tai, ką jis atneša su savimi – naikinimą ir blogį“, – prieš keletą savaičių ispanų interneto svetainėje „Religion Digital“ rašė vienuolė.
„Taip, smurtas ir karas yra kruvina realybė. Jaučiu, kaip ji arti. Matau, kaip ji auga. Nenoriu ir negaliu nusukti akių. Būti pacifistu nereiškia būti naiviu. Taip niekada nebuvo. Tikrasis pacifizmas gimsta iš tvirtų įsitikinimų ir verčia atviromis akimis žvelgti į visas smurto formas, iš kur jos bekiltų. Pacifizmas nereiškia užsimerkti ir svajoti apie idealų pasaulį. Tai reiškia žiūrėti į siaubą, nenuleisti žvilgsnio... ir pasiryžti nesuteikti jam galimybės, neleisti daryti, ką nori, bet užkirsti jam kelią ir sustabdyti jo destruktyvią kelionę.“
„Aš pažinau karą. Ne iš ekrano, ne per romantišką trumpą vizitą. Aš ten buvau. Į Ukrainą pirmyn ir atgal važiavau 32 kartus. Daugiau nei trejus metus į glėbį ir į savo širdį priimdavau sužeistuosius, iširusias šeimas, ligonius, perkeltuosius, viską praradusius. Mačiau iki pamatų sulygintus miestus, mačiau vaikus be paguodos, mačiau žmogaus sielą pačiuose tamsiausiuose kraštutinumuose, jutau šaltį ir atšiaurumą fronto linijoje bei tranšėjose. Štai kodėl aš kalbu. Nes žinau, kas yra karas. Ir todėl taika man nėra noras – tai pareiga.“
„Dėl šios patirties jaučiu, kad turiu teisę ir atsakomybę ginti pasaulio viziją, kurioje dialogas, diplomatija, socialinis teisingumas ir tarptautinis bendradarbiavimas visada turi būti pirmieji keliai. Tačiau nesu akla, suklaidinta ar kvaila. Gyvename laikais, kai iracionalumas turi galios. Kai grėsmė nėra nei tolima, nei hipotetinė. Ji yra konkreti. Ji akivaizdi. Ji artima. Ir ji yra latentinė.
Nemanau, kad kelias į priekį – militarizuoti mąstymą. Nenoriu gyventi baimėje. Nemanau, kad sprendimas – obsesyvios kalbos apie gynybą tol, kol ji taptų savitiksle. Tačiau tvirtai ir ramiai tikiu, kad kiekviena tauta ir kiekviena žmonių bendruomenė turi teisę – ir pareigą – ginti savuosius. Rūpintis savo žmonėmis, saugoti tuos, kuriuos myli: vykdyti teisėtą savigyną nuo blogio ir destruktyvaus smurto“, – rašo vienuolė. Reikia pradėti, pasak jos, nuo švietimo, teisingumo, bendradarbiavimo.
„Tačiau, kol visa tai darome, turime sugebėti apsiginti ir išsaugoti gyvybes. Etiškai, proporcingai, skaidriai, griežtai ir atsakingai. Ne tam, kad sėtume daugiau baimės, bet kad baimė nevaldytų. Ne tam, kad skatintume smurtą, o tam, kad jis mūsų nesunaikintų. Nes norėti taikos nereiškia būti išsiblaškiusiam. Tai reiškia rūpintis tuo, kas gera, nepaliekant to be apsaugos. Pasirengimas ginti taiką neprieštarauja pacifizmui. Kartais tai yra vienintelė taikos garantija. Ir tik tie, kurie pasirengę protingai ir tvirtai ginti taiką, gali teisėtai kalbėti jos vardu.“
„Norėčiau, kad man daugiau niekada netektų matyti to, ką jau mačiau. Kad mano žinia būtų nereikalinga. Bet kol karas išlieka galimybe, rinktis taiką nereiškia stovėti vietoje: tai reiškia veikti drąsiai, realistiškai ir giliai mylint gyvenimą“, – pažymi s. Lucia Caram. (RK / Vatican News)