杏MAP导航

Ji kreipiasi ? daugiau nei 186 000 savo paskyros ?X“ tinkle prenumeratori?. Ten j? galima pamatyti u? autobuso su humanitarine pagalba vairo, pakeliui ? Charkivo miest?. 

Kone 60 met? am?iaus vienuol? yra gerai ?inomas veidas Ispanijoje ir, galima pasakyti, Ukrainoje. Ji taip pat nevengia vie?ai pasidalyti mintimis ?vairiomis temomis, ?skaitant apie tai, kas yra krik??ioni?ka taika. Tai tikrai n?ra, pasak jos, bailumo ar pasidavimo vaisius.

?Noriu pasidalyti kai kuriais apm?stymais, sumi?usiais su skausmu ir skuba. Tai n?ra patogios mintys. Tai mintys, kurios mane kankina, kelia ?tamp?, augan?i? su kiekviena diena. Nes kuo labiau atmetu smurt? – visa savo siela –  tuo labiau suprantu, kad smurtas yra tikrov?, reali gr?sm? ir kad pati ?iauriausia ir negailestingiausia jo forma yra karas ir visa tai, k? jis atne?a su savimi – naikinim? ir blog?“, – prie? kelet? savai?i? ispan? interneto svetain?je ?Religion Digital“ ra?? vienuol?. 

?Taip, smurtas ir karas yra kruvina realyb?. Jau?iu, kaip ji arti. Matau, kaip ji auga. Nenoriu ir negaliu nusukti aki?. Būti pacifistu nerei?kia būti naiviu. Taip niekada nebuvo. Tikrasis pacifizmas gimsta i? tvirt? ?sitikinim? ir ver?ia atviromis akimis ?velgti ? visas smurto formas, i? kur jos bekilt?. Pacifizmas nerei?kia u?simerkti ir svajoti apie ideal? pasaul?. Tai rei?kia ?iūr?ti ? siaub?, nenuleisti ?vilgsnio... ir pasiry?ti nesuteikti jam galimyb?s, neleisti daryti, k? nori, bet u?kirsti jam keli? ir sustabdyti jo destruktyvi? kelion?.“

?A? pa?inau kar?. Ne i? ekrano, ne per romanti?k? trump? vizit?. A? ten buvau. ? Ukrain? pirmyn ir atgal va?iavau 32 kartus. Daugiau nei trejus metus ? gl?b? ir ? savo ?ird? priimdavau su?eistuosius, i?irusias ?eimas, ligonius, perkeltuosius, visk? praradusius. Ma?iau iki pamat? sulygintus miestus, ma?iau vaikus be paguodos, ma?iau ?mogaus siel? pa?iuose tamsiausiuose kra?tutinumuose, jutau ?alt? ir at?iaurum? fronto linijoje bei tran??jose. ?tai kod?l a? kalbu. Nes ?inau, kas yra karas. Ir tod?l taika man n?ra noras – tai pareiga.“

?D?l ?ios patirties jau?iu, kad turiu teis? ir atsakomyb? ginti pasaulio vizij?, kurioje dialogas, diplomatija, socialinis teisingumas ir tarptautinis bendradarbiavimas visada turi būti pirmieji keliai. Ta?iau nesu akla, suklaidinta ar kvaila. Gyvename laikais, kai iracionalumas turi galios. Kai gr?sm? n?ra nei tolima, nei hipotetin?. Ji yra konkreti. Ji akivaizdi. Ji artima. Ir ji yra latentin?.

Nemanau, kad kelias ? priek? – militarizuoti m?stym?. Nenoriu gyventi baim?je. Nemanau, kad sprendimas – obsesyvios kalbos apie gynyb? tol, kol ji tapt? savitiksle. Ta?iau tvirtai ir ramiai tikiu, kad kiekviena tauta ir kiekviena ?moni? bendruomen? turi teis? – ir pareig? – ginti savuosius. Rūpintis savo ?mon?mis, saugoti tuos, kuriuos myli: vykdyti teis?t? savigyn? nuo blogio ir destruktyvaus smurto“, – ra?o vienuol?. Reikia prad?ti, pasak jos, nuo ?vietimo, teisingumo, bendradarbiavimo. 

?Ta?iau, kol visa tai darome, turime sugeb?ti  apsiginti ir i?saugoti gyvybes. Eti?kai, proporcingai, skaidriai, grie?tai ir atsakingai. Ne tam, kad s?tume daugiau baim?s, bet kad baim? nevaldyt?. Ne tam, kad skatintume smurt?, o tam, kad jis mūs? nesunaikint?. Nes nor?ti taikos nerei?kia būti i?sibla?kiusiam. Tai rei?kia rūpintis tuo, kas gera, nepaliekant to be apsaugos. Pasirengimas ginti taik? neprie?tarauja pacifizmui. Kartais tai yra vienintel? taikos garantija. Ir tik tie, kurie pasireng? protingai ir tvirtai ginti taik?, gali teis?tai kalb?ti jos vardu.“

?Nor??iau, kad man daugiau niekada netekt? matyti to, k? jau ma?iau. Kad mano ?inia būt? nereikalinga. Bet kol karas i?lieka galimybe, rinktis taik? nerei?kia stov?ti vietoje: tai rei?kia veikti dr?siai, realisti?kai ir giliai mylint gyvenim?“, – pa?ymi s. Lucia Caram. (RK / Vatican News)