杏MAP导航

KASDIENYB臇S 艩VENTUMAS

Mons. Adolfas Gru拧as

Kai galvojame ar kalbame apie Eucharistij膮, m奴s懦 mintis ir 啪od啪ius apgaubia 拧ventumo aura, kuriai lygios Ba啪ny膷ioje nerasime. Krik拧膷ioni懦 tarpe tik 艩ven膷iausiasis Sakramentas yra apsuptas tokio 拧ventumo ir pagarbos, nes 拧iuo atveju tai n臈ra pagarba, rodoma 拧vent懦j懦 relikvijoms ar stebuklais gars臈jantiems paveikslams. Eucharistin臈 procesija negali b奴ti sulyginama su viet懦, kur, galb奴t, gyveno 拧ventieji, lankymu ar piligrimin臈mis kelion臈mis 寞 tikras ar tariamas 艩ven膷iausiosios Mergel臈s Marijos apsirei拧kimo vietas. Tabernakulis n臈ra namelis, kuriame ka啪kada gyveno 拧ventasis, o Kristaus K奴nas, i拧statytas tikin膷i懦j懦 adoracijai monstrancijoje, n臈ra apsirei拧kimas. Eucharistija n臈ra vien tik garbinimo objektas: monstrancija su konsekruota Ostija yra gyvas, realus, konkretus buvimas, pulsuojantis gyvybe ir vaik拧膷iojantis tarp m奴s懦, m奴s懦 gatv臈mis, m奴s懦 kasdieniame gyvenime.

艩ioje kasdienyb臈je, kuri 拧iandien atrodo i拧kilmingesn臈 nei 寞prastai, nes per j膮 eina Eucharistijos procesija, pats J臈zus eina kartu su mumis, tampa m奴s懦 kasdienio 臈jimo, tri奴so, darbo, d啪iaugsmo, b臈gimo, 寞simyl臈jimo, pyk膷io, r奴pes膷io, kan膷ios, 啪od啪iu, m奴s懦 kasdienio gyvenimo dalimi. B奴tent d臈l 拧ios prie啪asties 叠补啪苍测膷颈补 Eucharistij膮 apgaubia sau lygi懦 neturin膷iu 拧ventumu ir kultu, nes niekas kitas taip, kaip Eucharistija, mums nepapasakoja apie Dievo, tapusio 啪mogumi, tapusio k奴nu, tapusio duona, buvim膮 tarp m奴s懦鈥�

Ta膷iau dar svarbiau mums yra Eucharistijos kasdieni拧kumas. Dievo, kuris kasdien save padaro m奴s懦 maistu, sl臈pinyje mes stebime, kontempliuojame, meld啪iam臈s ir patiriame Jo visi拧k膮 寞sitraukim膮 寞 m奴s懦 gyvenimo 寞vykius. Tai, k膮 mes garbiname ir saugome ba啪ny膷ioje, yra tai, kas mums kalba apie Diev膮 kasdieni拧kiau ir suprantamiau, nei bet kas kita, nes jei yra ka啪kas, ko m奴s懦 kasdienyb臈je netr奴ksta, negali ir neturi tr奴kti, tai b奴tent kasdien臈 duona, maistas, valgymas. 艩ventumas kasdienyb臈je: tai turb奴t gra啪iausia ir labiausiai guod啪ianti 啪inia, kuri膮 Vie拧pats Eucharistijoje nori mums perduoti. Ir jei eucharistin臈 duona pa拧ventina m奴s懦 kasdienyb臋, tai rei拧kia, kad jos 拧ventumas negali i拧reik拧ti m奴s懦 atstum膮 nuo Dievo, bet veikiau tai, kas mus labiausiai priartina prie Jo.

Ka啪kod臈l kartais - beje, da啪niau, nei galima pagalvoti - derama pagarba, su kuria kalbame apie Eucharistij膮, u啪uot tapusi gilios bendryst臈s su Dievu proga, tampa prie啪astimi atsiriboti ir nutolti nuo Dievo, nes jau膷iam臈s pernelyg menki prie拧 sl臈pinio, kur寞 拧ven膷iame, didyb臋. Daug kart懦 tikintieji nesiartina prie Eucharistijos, nes jau膷iasi neverti, nes jau膷ia s膮啪in臈s priekai拧tus, nes mano, jog n臈ra tokie geri krik拧膷ionys, kaip tie, kurie kasdien priima Komunij膮, nes yra nusid臈j臈liai, tod臈l, j懦 manymu, Dievas negali 寞啪engti 寞 nuod臈m臋 padariusio 啪mogaus 拧ird寞鈥� Visa tai veda prie minties, kad Eucharistija yra ka啪kas prieinamo tik tiems, kurie to nusipelno, savoti拧kas galutinis tikin膷iojo gyvenimo pa拧ventinimas.

Eucharistin臈 Komunija - tai ne apdovanojimas geriesiems, bet vaistas nusid臈j臈liams. Tai ne vy拧nia ant torto, kuriuo pagerbiamas pamaldus ir 拧ventas 啪mogus, bet vaistas, gydantis sergan膷i膮 siel膮 t懦, kurie stengiasi tik臈ti. Juk neatsitiktinai Mi拧iose, kuriose dalyvaujame, momentas prie拧 pat eucharistin臋 Komunij膮 yra savoti拧kai u啪antspauduojamas 拧iuo kreipiniu: 鈥濾ie拧patie, nesu vertas, kad ateitum 寞 mano 拧ird寞, bet tik tark 啪od寞 ir mano siela pasveiks鈥�. Eucharistija padeda suvokti, jog mus i拧gelbsti ne m奴s懦 asmeninis 拧ventumas, bet m奴s懦 menkumas.

J臈zus palaimina t膮 m奴s懦 gyvenimo menkum膮, kuris tampa visiems lau啪oma duona. Tokia yra Karalyst臈s logika, kuri膮 Vie拧pats t膮 vakar膮 apleistoje vietoje skelb臈 susirinkusiai miniai.

Logika, patvirtinanti, kad Dievas visuomet yra 膷ia pat: m奴s懦 kasdienyb臈je鈥�