Devintini? sekmadienis – Kristaus kūnas ir kraujas
KASDIENYB?S ?VENTUMAS
Mons. Adolfas Gru?as
Kai galvojame ar kalbame apie Eucharistij?, mūs? mintis ir ?od?ius apgaubia ?ventumo aura, kuriai lygios Ba?ny?ioje nerasime. Krik??ioni? tarpe tik ?ven?iausiasis Sakramentas yra apsuptas tokio ?ventumo ir pagarbos, nes ?iuo atveju tai n?ra pagarba, rodoma ?vent?j? relikvijoms ar stebuklais gars?jantiems paveikslams. Eucharistin? procesija negali būti sulyginama su viet?, kur, galbūt, gyveno ?ventieji, lankymu ar piligrimin?mis kelion?mis ? tikras ar tariamas ?ven?iausiosios Mergel?s Marijos apsirei?kimo vietas. Tabernakulis n?ra namelis, kuriame ka?kada gyveno ?ventasis, o Kristaus Kūnas, i?statytas tikin?i?j? adoracijai monstrancijoje, n?ra apsirei?kimas. Eucharistija n?ra vien tik garbinimo objektas: monstrancija su konsekruota Ostija yra gyvas, realus, konkretus buvimas, pulsuojantis gyvybe ir vaik??iojantis tarp mūs?, mūs? gatv?mis, mūs? kasdieniame gyvenime.
?ioje kasdienyb?je, kuri ?iandien atrodo i?kilmingesn? nei ?prastai, nes per j? eina Eucharistijos procesija, pats J?zus eina kartu su mumis, tampa mūs? kasdienio ?jimo, triūso, darbo, d?iaugsmo, b?gimo, ?simyl?jimo, pyk?io, rūpes?io, kan?ios, ?od?iu, mūs? kasdienio gyvenimo dalimi. Būtent d?l ?ios prie?asties Ba?ny?ia Eucharistij? apgaubia sau lygi? neturin?iu ?ventumu ir kultu, nes niekas kitas taip, kaip Eucharistija, mums nepapasakoja apie Dievo, tapusio ?mogumi, tapusio kūnu, tapusio duona, buvim? tarp mūs?…
Ta?iau dar svarbiau mums yra Eucharistijos kasdieni?kumas. Dievo, kuris kasdien save padaro mūs? maistu, sl?pinyje mes stebime, kontempliuojame, meld?iam?s ir patiriame Jo visi?k? ?sitraukim? ? mūs? gyvenimo ?vykius. Tai, k? mes garbiname ir saugome ba?ny?ioje, yra tai, kas mums kalba apie Diev? kasdieni?kiau ir suprantamiau, nei bet kas kita, nes jei yra ka?kas, ko mūs? kasdienyb?je netrūksta, negali ir neturi trūkti, tai būtent kasdien? duona, maistas, valgymas. ?ventumas kasdienyb?je: tai turbūt gra?iausia ir labiausiai guod?ianti ?inia, kuri? Vie?pats Eucharistijoje nori mums perduoti. Ir jei eucharistin? duona pa?ventina mūs? kasdienyb?, tai rei?kia, kad jos ?ventumas negali i?reik?ti mūs? atstum? nuo Dievo, bet veikiau tai, kas mus labiausiai priartina prie Jo.
Ka?kod?l kartais - beje, da?niau, nei galima pagalvoti - derama pagarba, su kuria kalbame apie Eucharistij?, u?uot tapusi gilios bendryst?s su Dievu proga, tampa prie?astimi atsiriboti ir nutolti nuo Dievo, nes jau?iam?s pernelyg menki prie? sl?pinio, kur? ?ven?iame, didyb?. Daug kart? tikintieji nesiartina prie Eucharistijos, nes jau?iasi neverti, nes jau?ia s??in?s priekai?tus, nes mano, jog n?ra tokie geri krik??ionys, kaip tie, kurie kasdien priima Komunij?, nes yra nusid?j?liai, tod?l, j? manymu, Dievas negali ??engti ? nuod?m? padariusio ?mogaus ?ird?… Visa tai veda prie minties, kad Eucharistija yra ka?kas prieinamo tik tiems, kurie to nusipelno, savoti?kas galutinis tikin?iojo gyvenimo pa?ventinimas.
Eucharistin? Komunija - tai ne apdovanojimas geriesiems, bet vaistas nusid?j?liams. Tai ne vy?nia ant torto, kuriuo pagerbiamas pamaldus ir ?ventas ?mogus, bet vaistas, gydantis sergan?i? siel? t?, kurie stengiasi tik?ti. Juk neatsitiktinai Mi?iose, kuriose dalyvaujame, momentas prie? pat eucharistin? Komunij? yra savoti?kai u?antspauduojamas ?iuo kreipiniu: ?Vie?patie, nesu vertas, kad ateitum ? mano ?ird?, bet tik tark ?od? ir mano siela pasveiks“. Eucharistija padeda suvokti, jog mus i?gelbsti ne mūs? asmeninis ?ventumas, bet mūs? menkumas.
J?zus palaimina t? mūs? gyvenimo menkum?, kuris tampa visiems lau?oma duona. Tokia yra Karalyst?s logika, kuri? Vie?pats t? vakar? apleistoje vietoje skelb? susirinkusiai miniai.
Logika, patvirtinanti, kad Dievas visuomet yra ?ia pat: mūs? kasdienyb?je…
