Charkivo vyskupas: esame bombarduojama žԲč, kuri myli ir nepaklūsta mirčiai
Jau ketvirti karo metai, tačiau bombardavimų, kurie vykdomi ne tik Charkive, bet ir visoje Ukrainoje, intensyvumas didėja. Charkivo-Zaporižės Romos katalikų apeigų vyskupas P. Hončarukas pasakoja, kad miestas apšaudomas balistinėmis raketomis, šimtai dronų neša sprogstamuosius užtaisus.
Ukrainietis vyskupas birželio 18 d., dalyvavo bendrojoje audiencijoje, kurios metu popiežius Leonas XIV savo kreipimuose paminėjo Ukrainos kančias. Netrukus po to Ukrainos vyskupas turėjo galimybę trumpai pasikalbėti su popiežiumi. Vyskupas pasakoja, kad popiežiaus veidas spinduliavo ramybe. „Pasisveikinau su juo ir paprašiau palaiminimo – sau, kunigams, seserims, vyskupijai ir visiems Ukrainos žmonėms, o jis atsakė: „Laiminu jus“. Tai buvo trumpas susitikimas, bet paliko gilų įspūdį mano širdyje“, – pasakoja Charkivo ganytojas.
Šv. Petro aikštėje juntama ramybė ir taika smarkiai kontrastuoja su realybe, kurią 47 metų vyskupas paliko Ukrainoje. Rusijos armija bombarduoja civilių namus. Žmonės dažnai nesitiki tokių didžiulių grėsmių ir ne visada turi laiko pasiekti slėptuves. Padėtis Charkive, vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos, dramatiška. „Kapinės plečiasi, vis daugiau Ukrainos vėliavų žymi žuvusių kareivių kapus“, – sako jis. Vyskupas P. Hončarukas prisimena miesto mero maždaug prieš pusantro mėnesio pateiktus duomenis: iš 2,7 milijono gyventojų, gyvenusių prieš karą, liko apie 500 000. Prie jų prisidėjo maždaug tiek pat perkeltųjų asmenų iš netoliese esančių miestų ir kaimų.
Nuo pat karo pradžios Charkivo-Zaporižės Romos katalikų vyskupas liko artimas savo žmonėms. Jo vyskupijos kunigai tęsia savo tarnystę, nors parapijų skaičius sumažėjo, sunaikinti ištisi miestai. Su kunigais dažnai ateina pasikalbėti kareiviai, be fizinio krūvio ir sielvarto dėl žuvusių bendražygių nešantys dar vieną sunkią naštą: sužeistą žmogiškumą, sužeistą sielą, nes buvo priversti imtis ginklų. „Ukrainos kareiviai gina savo tėvynę. Iš meilės savo šeimoms ir šaliai jie yra priversti daryti tai, ko niekada nepasirinktų – atimti kito žmogaus gyvybę. Tai primena, kai matai ant žmogaus krentantį puodą verdančio vandens ir griebi jį, kad sustabdytum, – palygina vyskupas, pastebėdamas: Tas žmogus nenudega, bet tavo rankos nudega. Taip yra mūsų kareiviams. Jų žmogiškumas nudegęs. Jie ateina pas mus su šiomis dvasinėmis žaizdomis, norėdami pasikalbėti, ieškodami paramos“.
Vyskupas akcentuoja, kad jo užduotis yra rūpintis savo dvasininkais, tai išlieka jo prioritetu, nepaisant ekstremalių sąlygų. „Kunigai yra artimiausi mano bendradarbiai. Kunigas pažįsta žmones, juos palaiko, verkia kartu su jais, dalijasi jų kančiomis. Jis patiria sunkius smūgius ir ne visada turi su kuo jais pasidalyti“, – sako vyskupas, pridurdamas, kad jo vaidmuo yra remti kunigus, būti arti jų, juos lankyti, melstis kartu su jais, padėti jiems suprasti, kas vyksta su žmogumi – jo kūnu ir protu – karo metu. „Kai kunigas supranta, kas vyksta jo viduje ir kituose, tada gali ištverti, – pastebi vyskupas ir perspėja: Niekas labiau nesulaužo žmogaus, kaip bėgimas nuo problemos, kurios jis nesupranta“.
Prieš tapdamas vyskupu, vyskupas Hončarukas tarnavo karo kapelionu, todėl yra įpratęs kalbėtis su kareiviais ir dėkoja už juos Dievui. Kariai prašo jo melstis už juos, jų bendražygius – ir jis meldžiasi, neklausdamas, ar už gyvuosius, ar už mirusiuosius, nes per daug skaudintų. „Tai gili žaizda. Tačiau mūsų kareiviai yra stiprūs žmonės, nes jų auka kitiems daro juos stipriais. Jie aukoja net dalį savo vidinės ramybės. Dievas nesukūrė žmonių žudyti. Ir kai žmogus atima kito gyvybę, tai palieka žymę. Tai mūsų gyvenimo ir laisvės kaina. Štai kodėl mes gerbiame savo karius, meldžiamės už juos, už kalinius, už tuos, kurie neteko artimųjų – tiek daug šeimų, tiek daug vaikų, tiek daug našlaičių“. Vyskupas prisimena, kad neseniai matė vaizdo įrašus iš Ukrainoje švenčiamų išleistuvių šventės, kuriose daugelis mergaičių šoka valsą, vilkėdamos savo žuvusių tėvų uniformas. „Tai labai jaudinantis vaizdas, bylojantis apie didžiulį skausmą. Bet net ir visame tame matome Dievo meilės, Jo buvimo ir Jo gerumo pėdsakus ir tęsiame savo kelią“, – sako Charkivo vyskupas P. Hončarukas.
(DŽ/Vatican news)