杏MAP导航

PRISIK臇LUSIOJO RAMYB臇

Mons. A. Gru拧as

艩iandien Mi拧i懦 liturgijoje klausom臈s i拧traukos i拧 ilgos J臈zaus kalbos po Paskutin臈s vakarien臈s, paprastai vadinamos 鈥瀉tsisveikinimo kalba鈥�. Ji i拧 ties懦 tinka 拧iam liturgini懦 metui laikui, kai tarsi svyruojame tarp d啪iaugsmo ir kasdienyb臈s, kai dar kart膮 skaud啪iai suvokiame, kad dar vienos 拧vent臈s daugeliui buvo tik akimirkos susijaudinimas, o toliau鈥� viskas liko,  kaip ir buv臋. Vie拧pats, ta膷iau, nenustoja tik臈j臋s savo mokiniais. Jis pra拧o juos gyventi pagal gird臈tus 啪od啪ius, o 拧irdyje puosel臈ti ramyb臋, ateinan膷i膮 i拧 Dvasios.

I拧ganytojas ai拧kiai leid啪ia suprasti, kad tikroji riba tarp blogio ir g臈rio yra nubr臈啪ta m奴s懦 拧irdyje, o tikrasis m奴s懦 prie拧as yra ne i拧or臈je, o viduje ir tikrasis susitaikymas pirmiausia turi 寞vykti m奴s懦 sieloje. Turime atrasti ramyb臋 savyje, atsiribodami nuo prievartos, pyk膷io, mumyse esan膷ios tamsos, kuri膮 J臈zaus mokiniai vadina 鈥瀗uod臈me鈥�.

Ramyb臈 yra pati pirmoji J臈zus dovana, kuri膮 Jis po prisik臈limo atne拧臈 mokiniams. Atsirad臋s i拧sigandusi懦 ir pasimetusi懦 mokini懦 tarpe Jis tei拧tar臈: 鈥濺amyb臈 jums!鈥�- ir to pakako, kad mokiniai tapt懦 apa拧talais. Ramyb臈s pripildyta 拧irdis yra tvirta, dr膮si, nepasimetanti. Ramios 拧irdies 啪mogus yra atrad臋s savo viet膮 pasaulyje, jo i拧 v臈啪i懦 nei拧mu拧a sutinkami prie拧taravimai, jis nepal奴啪ta, i拧tiktas skausmo, nepraranda dr膮sos, susid奴r臋s su kli奴timis.

Tai ne pasaulio ramyb臈. Savo gyvenime atrad臋 Diev膮, patyr臋 d啪iaugsming膮 susitikim膮 su Juo, pajut臋 Jo gro啪寞, atsivert臋 ir pripa啪in臋 J臈z懦 Krist懦, kaip tikr膮 Diev膮, pajuntame 拧irdyje gil懦, iki tol nepa啪int膮 d啪iaugsm膮, skirting膮 nuo bet kurio kito. Lygiai taip skiriasi Velyk懦 ryto d啪iaugsmas nuo to, kur寞 patiriame, susitik臋 artimuosius ar draugus, 拧v臋sdami vien膮 ar kit膮 sukakt寞. Velyk懦 d啪iaugsmas kitoks, nes jis nenusakomas 啪mogi拧ka patirtimi, kupinas ramyb臈s ir 拧viesos.

I拧 auk拧tybi懦 ateinantis d啪iaugsmas rei拧kia suvokim膮, kad esame pa啪inti, priimti, mylimi ir brang奴s Dievui. Tai Dievo meil臈s atskleidimas, kuris veda 寞 naujus, dar nei拧tirtus kelius. Tada susim膮stome ir apie pasaulyje randamus meil臈s 啪enklus, vedan膷ius pasaul寞 link Dievo. Tada ir patys suprantame, kad be m奴s懦 tas planas nebus iki galo atbaigtas.

Kiekvienas esame to didingo 拧viesaus paveikslo dalis, kai viskas 寞vyksta mylint ir leid啪iant myl臈ti. Per t膮 meil臋 suvokiame savo likim膮, pat寞 svarbiausi膮 savo pa拧aukim膮. 艩is jausmas pakyl臈ja ir dr膮sina. Ne啪i奴rint savo ribotumo, baim臈s, galime myl臈ti ir b奴ti mylimi, ir tai kei膷ia mus supant寞 pasaul寞.

Mes visi esame mylimi. Mes visi kartu su Dievu galime keisti pasaul寞鈥�

Ramyb臈, kuri膮 atne拧a Dievo Dvasia, jausmas, kad esame mylimi, mums padeda su dvasine giedra 寞veikti ir kasdienes baimes. Bijome ateities, lig懦, darbo netekimo, bijome, kad niekas m奴s懦 nemyl臈s鈥� Prisik臈lusiojo atne拧ta ir 寞 拧ird寞 priimta ramyb臈 duoda stipryb臈s visas tas baimes 寞veikti su pasitik臈jimu, nepapulti 寞 拧irdies nerim膮.

Tod臈l, baigdami Velyk懦 laikotarp寞, mes su tokiu pasitik臈jimu ir 啪velgiame 寞 Sekmines, 啪inodami, kad Dvasios dovanos pad臈s mums su tikra ramybe eiti per gyvenim膮: diena po dienos, 啪ingsnis po 啪ingsnio鈥�