VI Velyk? sekmadienis
PRISIK?LUSIOJO RAMYB?
Mons. A. Gru?as
?iandien Mi?i? liturgijoje klausom?s i?traukos i? ilgos J?zaus kalbos po Paskutin?s vakarien?s, paprastai vadinamos ?atsisveikinimo kalba“. Ji i? ties? tinka ?iam liturgini? metui laikui, kai tarsi svyruojame tarp d?iaugsmo ir kasdienyb?s, kai dar kart? skaud?iai suvokiame, kad dar vienos ?vent?s daugeliui buvo tik akimirkos susijaudinimas, o toliau… viskas liko, kaip ir buv?. Vie?pats, ta?iau, nenustoja tik?j?s savo mokiniais. Jis pra?o juos gyventi pagal gird?tus ?od?ius, o ?irdyje puosel?ti ramyb?, ateinan?i? i? Dvasios.
I?ganytojas ai?kiai leid?ia suprasti, kad tikroji riba tarp blogio ir g?rio yra nubr??ta mūs? ?irdyje, o tikrasis mūs? prie?as yra ne i?or?je, o viduje ir tikrasis susitaikymas pirmiausia turi ?vykti mūs? sieloje. Turime atrasti ramyb? savyje, atsiribodami nuo prievartos, pyk?io, mumyse esan?ios tamsos, kuri? J?zaus mokiniai vadina ?nuod?me“.
Ramyb? yra pati pirmoji J?zus dovana, kuri? Jis po prisik?limo atne?? mokiniams. Atsirad?s i?sigandusi? ir pasimetusi? mokini? tarpe Jis tei?tar?: ?Ramyb? jums!“- ir to pakako, kad mokiniai tapt? apa?talais. Ramyb?s pripildyta ?irdis yra tvirta, dr?si, nepasimetanti. Ramios ?irdies ?mogus yra atrad?s savo viet? pasaulyje, jo i? v??i? nei?mu?a sutinkami prie?taravimai, jis nepalū?ta, i?tiktas skausmo, nepraranda dr?sos, susidūr?s su kliūtimis.
Tai ne pasaulio ramyb?. Savo gyvenime atrad? Diev?, patyr? d?iaugsming? susitikim? su Juo, pajut? Jo gro??, atsivert? ir pripa?in? J?z? Krist?, kaip tikr? Diev?, pajuntame ?irdyje gil?, iki tol nepa?int? d?iaugsm?, skirting? nuo bet kurio kito. Lygiai taip skiriasi Velyk? ryto d?iaugsmas nuo to, kur? patiriame, susitik? artimuosius ar draugus, ?v?sdami vien? ar kit? sukakt?. Velyk? d?iaugsmas kitoks, nes jis nenusakomas ?mogi?ka patirtimi, kupinas ramyb?s ir ?viesos.
I? auk?tybi? ateinantis d?iaugsmas rei?kia suvokim?, kad esame pa?inti, priimti, mylimi ir brangūs Dievui. Tai Dievo meil?s atskleidimas, kuris veda ? naujus, dar nei?tirtus kelius. Tada susim?stome ir apie pasaulyje randamus meil?s ?enklus, vedan?ius pasaul? link Dievo. Tada ir patys suprantame, kad be mūs? tas planas nebus iki galo atbaigtas.
Kiekvienas esame to didingo ?viesaus paveikslo dalis, kai viskas ?vyksta mylint ir leid?iant myl?ti. Per t? meil? suvokiame savo likim?, pat? svarbiausi? savo pa?aukim?. ?is jausmas pakyl?ja ir dr?sina. Ne?iūrint savo ribotumo, baim?s, galime myl?ti ir būti mylimi, ir tai kei?ia mus supant? pasaul?.
Mes visi esame mylimi. Mes visi kartu su Dievu galime keisti pasaul?…
Ramyb?, kuri? atne?a Dievo Dvasia, jausmas, kad esame mylimi, mums padeda su dvasine giedra ?veikti ir kasdienes baimes. Bijome ateities, lig?, darbo netekimo, bijome, kad niekas mūs? nemyl?s… Prisik?lusiojo atne?ta ir ? ?ird? priimta ramyb? duoda stipryb?s visas tas baimes ?veikti su pasitik?jimu, nepapulti ? ?irdies nerim?.
Tod?l, baigdami Velyk? laikotarp?, mes su tokiu pasitik?jimu ir ?velgiame ? Sekmines, ?inodami, kad Dvasios dovanos pad?s mums su tikra ramybe eiti per gyvenim?: diena po dienos, ?ingsnis po ?ingsnio…
