Uganda: ses. Linah, gydanti pabėgėlių traumas
Sesuo Linah Siabana, psichikos sveikatos specialistė, priklausanti Afrikos Dievo Motinos seserų misionierių kongregacijai, padeda perkeltiesiems asmenims Pietų Sudano bendruomenėse Arua vyskupijoje, Ugandoje.
Vienas iš jos kongregacijos misijos uždavinių – gydantis ir guodžiantis artumas teikiant pagalbą, švietimą ir viltį labiausiai apleistiems pasaulio pabėgėliams. Pastaruosius penkerius metus sesuo Linah dirbo gyvenvietėse, esančiose netoli sienos su Pietų Sudanu, padėdama atkurti karinių konfliktų išardytus gyvenimus.
Uganda, kurioje gyvena beveik 1,7 milijono pabėgėlių, yra giriama už atvirų durų politiką. Tačiau nuolatinis finansavimo trūkumas, perpildytos stovyklos ir pagalbos agentūrų vykdomos politikos pokyčiai sukrėtė sistemą. „Čia esančiose gyvenvietėse daugybė viską praradusių moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių“, – sako sesuo Linah.
Sesuo Linah atvyko 2019 m., kurį laiką praleido mokydamasi vietinių kalbų, susipažindama su vietinėmis bendruomenėmis ir jų išgyvenamais sunkumais – konfliktų sukeltomis traumomis, nutrauktomis galimybėmis baigti mokslus, trapiu pabėgėlių ir priimančiųjų bendruomenių sambūviu.
S. Lina įsitikinusi, kad dvasinė globa atkuria atsparumą, padeda pabėgėliams susidoroti su praradimais, rasti tikslą ir atgauti viltį. Sekmadieniais ji organizuoja dvasinius, liturginius susitikimus po mango medžiu tiems, kurie negali pasiekti bažnyčios. Jos komanda išdalija paramą šeimoms su vaikais ir pagyvenusiems žmonėms su negalia.
Neseniai pakeitus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) politiką, kai kurie pabėgėliai neteko galimybės gauti maisto produktų paramą, tai pablogino sąlygas. „Kai tiekiame pagrindinius produktus, tokius kaip maistas, savižudybių skaičius mažėja. Tai taip paprasta“, – sako s. Linah.
Sesuo Linah identifikuoja pažeidžiamas šeimas apsilankydama namuose. „Jie yra dėkingi, kad juos pastebi. Viena sena moteris man pasakė: „Tu man primeni, kad aš vis dar esu žmogus“, – dalijasi misionierė.
Įtampa tarp etninių grupių ir priimančių bendruomenių išlieka. „Esame ne tik humanitarinės pagalbos darbuotojai, bet ir tarpininkai“, – liudija vienuolė. Jos komanda skatina taiką per dialogą, net jei kartais tai viršija turimus išteklius. „Esame kartu su pabėgėliais ir jų kančioje matome Jėzų. Iššūkiai, alkis, ašaros stiprina mūsų tikslą: išgydyti, paguosti ir atgaivinti viltį“.
Pasaulio dėmesiui nykstant, jos žinia išlieka neatidėliotina – „tai ne skaičiai, tai motinos, vaikai, pagyvenę žmonės, orumo verti žmonės. Negalime nusukti žvilgsnio į šalį“.
(DŽ/Vatican News)