Radikalaus komunisto nužudytas kunigas – palaimintasis
Beatifikacijos iškilmėms Poznanės mieste, arkivyskupijos centre, aikštėje priešais katalikų katedrą, vadovavo kardinolas Marcello Semeraro, Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas, apsuptas lenkų ganytojų. Kun. Stanislovas Streichas palaimintuoju pripažintas ne vien todėl, kad, kaip ir pirmieji krikščionys, neteko gyvybės dėl neapykantos tikėjimui, bet ir todėl, kad buvo uolus parapijos kunigas, vykdęs, jo paties žodžiais, „savo pareigas“.
Jo kelias ne itin išsiskiria iš kitų. Jis gimė pamaldžioje draudimo agento Pranciškaus ir Vladislavos šeimoje 1902 metų rugpjūčio 27-ąją Bydgoščiaus mieste. Uolumu mokykloje išsiskyręs Stanislovas 1920 m. įstojo į Poznanės seminariją, ją baigė 1925 metais, buvo įšventintas kunigu, dar du metus tęsė klasikinės filosofijos studijas Poznanės universitete, 1927 metais pradėjo darbuotis įvairiose miesto parapijose, o 1933 metais, sukaupęs pakankamai patirties ir išlaikęs sielovados egzaminą, buvo paskirtas Šv. Barboros parapijos klebonu Žabikovo gyvenvietėje, kuri vėliau tapo Lubonio miesto dalimi. Beje, pats Lubonis šiandien yra susiliejęs su Poznane.
Nedidelis Lubonio miestelis minimas jau XIV amžiuje, tačiau padėtis pasikeitė XX amžiaus pirmoje pusėje, pastačius keletą didelių fabrikų, atvykus darbininkų šeimoms. Atsižvelgiant į miestelio demografinę transformaciją, kun. Stanislovui buvo patikėtas uždavinys pastatyti naują parapijinę bažnyčią pačiame Lubonyje. 1935 metais, atskyrus dalį Žabikovo parapijos teritorijos, buvo įsteigta Šv. Jono Bosko parapija, o kun. Stanislovas, paskirtas jos pirmuoju klebonu, ėmėsi daug jėgų, kaip pripažino savo motinai, kainavusių bažnyčios statybos darbų, tuo pat metu rasdamas laiko aktyviai sielovadai, būrelių ir draugijų steigimui, žygiams su jaunuoliais kalnuotose vietovėse ir fotografijai.
Lubonio industrializavimas žengė kartu su socialine transformacija, kuri buvo gerokai didesnių procesų dalis. Tai vadinamasis „darbininkų klausimas“, kuriam Leonas XIII 1891 metais skyrė encikliką Rerum Novarum. Enciklikoje pabrėžiama, kad žԲč turi būti arti darbininkų ir būti jų sąjungininke. Tuo pat metu enciklika buvo atsakas įvairioms tarp darbininkų plitusioms socializmo ir komunizmo doktrinoms, žadėjusioms jų išnaudojimo ir sunkaus gyvenimo pabaigą. Kun. S. Streicho darbo Lubonyje metu, 1937 m., pasirodė Pijaus XI enciklika Divini Redemptoris, kurioje polemizuojama su evoliucionavusia, agresyvia, totalitarine ir ateistine bolševikinio komunizmo, raginusio jėga nušluoti tariamos pažangos priešus, įskaitant Bažnyčią, versija, jau nebe teorine doktrina, bet sovietinės Rusijos valstybine ideologija. Kun. S. Streicho žudikas – Laurynas (Wawrzyniec) Nowakas – buvo vienas iš šios ideologijos išpažinėjų.
Kaip žinia, Poznanės mieste ir gretimame Lubonyje egzistavo nelegalios komunistinės organizacijos kuopelės. Vienas iš jų narių buvo ir 49 metų amžiaus kunigo žudikas. Šiandien taip pat žinoma, kad jei dalis kuopelių narių ir buvo nuoširdūs idealistai, tai kita dalis buvo tiesiai iš Maskvos valdomi agentai, kurių užduotis buvo sėti sumaištį ir skaldyti, rengti kelią būsimam sovietų žygiui.
Su tuo susidūrė ir kun. Streichas – darbo Lubonyje metu jį pasiekė keli užgaulūs ar grasinantys anoniminiai laiškai. Keletą kartų bažnyčioje įvykdyti vandalizmo aktai, o 1938 metų sausį subrendo ir uolaus kunigo, kliūties ateistinės ideologijos sklaidai, nužudymo planas, įvykdytas 1938 vasario 27-ąją, kai Mišių metu, kunigui einant sakyti pamokslo, L. Nowakas staiga pakilo nuo suolo, prisiartino prie kunigo, šovė jam į veidą, o jam pakritus – du kartus į nugarą. Žudikas tikėjosi įšokti į gatvėje laukusį automobilį ir pasislėpti Poznanėje, tačiau žmonės jį sulaikė. 1939 m. buvo nuteistas mirties bausme, bet yra prielaidų manyti, kad galėjo būti iškeistas į politinius kalinius Rusijoje.
Beatifikacijos bylos tyrimas atskleidė keistą aplinkybę – keletą dienų prieš išpuolį žudikas apsilankė bažnyčioje, priėjo prie klausyklos, kurioje tuo metu budėjo kun. Stanislovas, ir, rodos, perspėjo apie savo ketinimus, galbūt per apsimestinę išpažintį. Kunigas niekam neprasitarė apie grasinimus, bet visi pastebėjo, kad kelias paskutines dienas prieš mirtį buvo tarsi nesavas, nors ir toliau darė visus darbus. Mirties dienos rytą, eidamas į Mišias, sutrikusiai klebonijos prižiūrėtojai pasakė, kad ji vakarienei gali ruošti bet ką – jis jau jos nevalgys. Jo pasitikėjimas Dievu ir stiprybė mirties grėsmės, kaip ir Viešpaties, kurį skelbė, akivaizdoje buvo svarbus argumentas kunigo beatifikacijos byloje.
Į paskutinę kelionę kunigą išlydėjo didelė minia – apie 20 000 žmonių. Pasipiktinimas jo nužudymu gerokai pritildė tuometinius komunistus, bet neilgam – netrukus prasidėjo karas, kuriam pasibaigus Lenkija padaryta sovietinio bloko dalimi. Tik jam žlugus tapo įmanoma garsiai kalbėti apie jo ideologijos žiaurumą ir iki tol tyliai žmonių atmintyje saugotų jos aukų, kun. S. Streicho ir daugybės kitų, herojiškumą bei tikėjimą. (RK / Vatican News)