MAP

Palaimintasis Kamilis Costa de Beauregard'as Palaimintasis Kamilis Costa de Beauregard'as  (© Diocèses de Savoie)

Palaimintasis Kamilis – kunigas su tėvo širdimi

Gegužės 17-osios popietę Šamberi, miesto Prancūzijos Alpių papėdėje, Šv. Pranciškaus Salezo katedroje įvyko kun. Kamilio Costa de Beauregard’o beatifikacijos apeigos, kurioms vadovavo popiežiaus Leono XIV pasiuntinys arkivyskupas Celestino Migliore, apaštalinis nuncijus Prancūzijoje.

Palaimintasis gimė 1841 vasario 17 dieną Šamberi mieste, kilmingoje markizo Panteleono ir jo žmonos Mortos šeimoje. Tuo metu Savoja buvo savarankiška kunigaikštystė, kurios sostinė buvo Turinas, o Šamberi – svarbus kunigaikštystės centras.

Šeima suteikė Kamiliui galimybę įgyti gerą išsilavinimą jėzuitų ir Krikščioniškų mokyklų brolių administruotose Prancūzijos ir Belgijos mokyklose, tačiau pat metu mokė jį ir kitus vaikus gyventi disciplinuotai, rodyti geranoriškumą ir dosnumą vargšams: šis bruožas išskyrė palaimintąjį visą jo likusį gyvenimą. Eidamas septynioliktuosius metus jaunuolis atsidūrė ant mirties slenksčio dėl sunkios ir ilgos ligoms, lemtos vidurių šiltinės ir plaučių uždegimo komplikacijų. Šiuo periodu ji lydėjo didelę akademinę ir gyvenimišką patirtį sukaupęs kunigas – t. Chenalis, kuris ir vėliau atliko svarbų vaidmenį.  Pasak palaimintojo biografų, pakilęs po sunkios ligos Kamilis keletą metų gyveno taip, kaip buvo būdinga tuometinėms aristokratų ir pasiturinčių šeimų atžaloms – be studijų, taip pat daug keliavo traukiniu, tapė, grojo pianinu, dalyvavo aukštuomenės vakarėliuose, kur pelnė malonaus, gerai išauklėto ir pajuokauti mokančio jauno vyro reputaciją. Šiuo laikotarpiu tikėjimo klausimai jam mažai rūpėjo, nors visada išlaikė įprotį dieną pradėti ar užbaigti trumpa maldele. Lūžis įvyko 1863 metais, Kamiliui einant 23 metus. Sėkmingai užbaigęs filosofijos studijas ir išlaikęs egzaminą, Kamilis įėjo į Šamberi katedrą ir, jam pačiam netikėtai, patyrė stiprų Dievo artumo pojūtį. „Tą dieną mano siela vėl susigrąžino savo lobį – mano Dievą, tai buvo, manau, mano kunigiškojo pašaukimo pradžia“, – vėliau pažymėjo palaimintasis.

Kamilis tais pačiais metais, patariamas ir lydimas kun. Chenalio, atvyko į Romą, įstojo į prancūzų seminariją ir jau 1866 metų gegužės mėnesį, sulaukęs 26 metų amžiaus,  buvo įšventintas kunigu Šv. Jono Laterane bazilikoje. 1867 metų birželį Kamilis grįžo į Šamberi. Jo išsilavinimas, jo kilmė leido pretenduoti į aukštas pareigas, bet to jis sąmoningai atsisakė. Kamilio prašymu vyskupas jį paskyrė ketvirtuoju Šamberi katedros vikaru ir suteikė laisvę dirbti ten, kur jis pageidavo – tarp darbininkų, kurių tuometinė padėtis buvo sunki ir neužtikrinta. 1867 metais Šamberi nusiaubė choleros epidemija, kuri dešimtis vaikų paliko našlaičiais. Jaunas kunigas stengėsi jiems padėti, o vienas geradarys, išgirdęs apie tai, padovanojo pusę hektaro žemės, kurioje stovėjo senas, bet nemažas namas, kadaise tarnavęs kaip muitinės stotis. Su šia vieta – Bocage – palaimintasis kun. Kamilis susiejo visą savo likusį gyvenimą. Metams bėgant, iškilo koplyčia, įsigyta daugiau žemės, buvo pastatyti kiti pastatai, kurių kambariuose kartais gyveno iki 135 našlaičių ar vaikų iš vargingiausių šeimų. Jie buvo mokomi žemdirbystės, sodininkystės, daržininkystės pagrindų, taip pat žuvų auginimo, kad pasiekę brandos amžių turėtų nuo ko atsispirti ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Palaimintasis Kamilis išsiskyrė savo darbščiomis rankomis ir didele širdimi: kiekvieną dieną pradėdamas 4 val. ryto Mišiomis, jis iki vėlaus vakaro leisdavo laiką su vaikais. Ryte vaikams vesdavo katechezės pamokėlę, o vėliau su jaunuoliais purendavo ir žemę. Jaunuoliams užaugus, rašinėdavo laiškus ir rekomendacijas, ieškodamas jiems darbo vietos, o šiems suleidus šaknis – tęsdavo susirašinėjimą, nuolatos laukdamas žinių apie jų šeimas. Merginoms dovanodavo turto, kuris tapdavo jų kraičiu, svarbiu šeimos sukūrimui. Ne vieną jaunuolį padrąsino ištirti kunigiško ar vienuolinio pašaukimo kelią. Buvę auklėtiniai į Bocage visada galėdavo sugrįžti kaip į namus, kai kurie iš jų čia grįžo kaip mokytojai.   

T. Kamilis mirė 1910 kovo 25 dieną, Didįjį penktadienį, apsuptas didelio šventumo garso, daugelio vadinamas ne ugdytoju ar namų vadovu, bet „tėvu“. O „Bocage fondas“ toliau tęsia palaimintojo pradėtą darbą, šiandien tai mokykla, kurią baigę jaunuoliai tampa diplomuotais gėlininkais, sodininkais, parkų ir kraštovaizdžio priežiūros specialistais. (RK / Vatican News)

2025 gegužės 17, 16:27