Kristaus 沤engimas 寞 dang懦 (艩e拧tin臈s)
Anuo metu J臈zus pasak臈 savo mokiniams: 鈥瀁ra para拧yta, kad Mesijas kent臈s ir tre膷i膮 dien膮 prisikels i拧 numirusi懦 ir, pradedant nuo Jeruzal臈s, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverst懦 ir gaut懦 nuod臈mi懦 atleidim膮. J奴s esate 拧i懦 dalyk懦 liudytojai. Ir 拧tai a拧 atsi懦siu jums, k膮 yra pa啪ad臈j臋s mano T臈vas. J奴s pasilikite mieste, kol b奴site apgaubti j臈ga i拧 auk拧tybi懦.鈥� J臈zus nusived臈 juos palei Betanij膮 ir, i拧k臈l臋s rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyr臈 nuo j懦 ir pakilo 寞 dang懦. Jie pagarbino j寞, paskui, didelio d啪iaugsmo kupini, sugr寞啪o 寞 Jeruzal臋. Jie nuolat lank臈 拧ventykl膮 ir 拧lovino Diev膮. (Lk 24, 46鈥�53)
M弄S挪 艩E艩TIN臇S
Vie拧pats traukiasi鈥� Nuo to Velyk懦 ryto pra臈jo keturiasde拧imt dien懦 鈥� pernelyg 啪mogi拧kas laikas, kai tenka i拧 naujo perkurti gaut膮 patirt寞, kai ateina laikas prarasti ir v臈l atrasti save, o pra臈j臋s laikas, kai buvo einama kartu, ver膷ia gr寞啪ti prie esmini懦 dalyk懦.
Po keturiasde拧imties dien懦 Vie拧paties jau neb臈ra su mokiniais, jie nebemato Jo fizi拧kai, tod臈l tai sunki 拧vent臈, turinti atsisveikinimo, atsiskyrimo poskon寞. Tai tokie pat jausmai, kokius jau膷ia t臈vas, patik臈damas savo dukr膮 jaunikiui, tokie pat jausmai, kokius jau膷ia motina pirm膮j膮 s奴naus dien膮 mokykloje.
艩e拧tin臈s rei拧kia atsiskyrim膮. Jei jis teisingai i拧gyvenamas, tai visuomet rei拧kia dvasin臋 brand膮. Prisik臈lusysis pra拧臈 Marijos Magdaliet臈s nesulaikyti Jo. 艩iandien ir mokini懦 pra拧oma nesulaikyti Vie拧paties, leisti jam gr寞啪ti pas T臈v膮. Mums tenka tik mokytis, kaip i拧gyventi t膮 i拧siskyrim膮.
艩iandien i拧gyvename dvasingum膮, kuris nesulaiko, kuris leid啪ia eiti, i拧laikant teising膮 atstum膮. Tai dvasingumas, kuris leid啪ia suprasti, kad meil臈 nedusina, nenori pasisavinti, bet sukuria teising膮 pagarb膮, per kuri膮 kitas gali suklest臈ti, realizuoti save. 艩e拧tini懦 sl臈pinyje galime suvokti, kad egzistuoja atstumas, per kur寞 galima myl臈ti. Regimas J臈zaus k奴nas dabar yra i拧nyk臋s i拧 m奴s懦 akira膷io, Jo ne寞manoma fizi拧kai apkabinti ir garsiai i拧sakyti Jam savo pretenzijas.
艩e拧tin臈mis Dievas parodo mums begalin臋 pagarb膮. Kurdamas pasaul寞 septint膮j膮 dien膮 Dievas pasitrauk臈, 寞啪eng臈 寞 poils寞, nes kitaip k奴rinija neb奴t懦 gal臈jusi egzistuoti. Septint膮j膮 dien膮 Dievas sulaik臈 kv臈pavim膮, kitaip visata neb奴t懦 gal臈jusi kv臈puoti. 艩iandien, 沤engimo 寞 dang懦 dien膮, 拧ven膷iame Diev膮, kuris 寞啪engia 寞 tyl膮. Dievas yra tylos Dievas, nes ta tyla yra m奴s懦 laisv臈s s膮lyga. Jo nebuvimas, Jo 拧abas, Jo 寞啪engimas 寞 dang懦 鈥� tai did啪iul臈 Dievo pagarba ir pasitik臈jimas mumis visais.
Pakilimas 鈥� tai judesys, nukreipiantis 啪vilgsn寞 auk拧tyn. Mes gyvename pasaulyje, kur viskas nukreipta tik 寞 tai, kas supa mus: tai ma啪ina, 啪emina, menkina ir degraduoja. 艩iandien 沤engimas 寞 dang懦 nukreipia mane auk拧tyn, palaimos linkui. M奴s懦 vis懦 piligrimas Dievas pakilo, Jis i拧臈jo anapus, bet ne u啪 debes懦. Jis nenuskrido, kaip ne啪emi拧kos kilm臈s 啪mogus, bet kaip tikras piligrimas 寞啪eng臈 寞 拧ird寞: 寞 mokini懦 拧ird寞, 寞 pasaulio 拧ird寞, 寞 b奴ties 拧ird寞. Jei anks膷iau Jis buvo su jais, tai dabar Jis yra juose, kaip j臈ga, nukreipta 寞 拧viesesn寞 gyvenim膮, j臈ga, skatinanti mus v臈l pakilti. Jis gyvena mumyse, keldamas mus i拧 啪emyn traukian膷i懦 s奴kuri懦.
Palaiminimas ir d啪iaugsmas鈥� Yra 啪od啪i懦, kuriuos reikia i拧 naujo i拧mokti, kuriems reikia rasti prasm臋. Vienas i拧 toki懦 啪od啪i懦 yra 鈥瀙alaiminimas鈥�: 鈥濴aimindamas jis atsiskyr臈 nuo j懦 ir pakilo 寞 dang懦.鈥�. Vie拧pats mus palaimino: tai t臋stinis gestas, kuris prasid臈j臋s nebesibaigia. Tas palaiminimas i拧kyla auk拧tai vir拧 viso pasaulio ir yra labai arti kiekvieno i拧 m奴s懦.
Mano Vie拧pats 寞啪eng臈, Jis 寞啪eng臈 寞 dang懦. Kartu su Juo ir a拧 esu pa拧auktas pakilti ir pakyl臈ti aplinkinius. A拧 taip pat, kaip ir Jis, esu pa拧auktas laiminti ir d啪iaugtis, kv臈puoti Velykomis. Pa拧auktas d啪iaugtis 拧iuo gyvenimu, kuris veda 寞 dar didingesn寞 gyvenim膮鈥�
Adolfas Gru拧as
