MAP

Ketvirtasis Velykų sekmadienis

Niekas, nei būtybės, nei demonai, net karai, daugiau niekada neišplėš mūsų iš Jo rankų glėbio. Tai stiprus, nenutraukiamas ryšys. Meilės mazgas, kurio niekas neatriš.

Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)

DU ŽODŽIAI

Šio sekmadienio Mišių Evangelija labai trumpa: tik kelios eilutės apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes.

„ Manosios avys klauso mano balso”… Norint priklausyti Dievui, reikia klausytis.

Verta atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną: Jėzus sako, kad avys girdi balsą, o ne žodžius. Jos nesupranta ganytojo kalbos, taip, kaip ir mes, savo norus įdėdami į Dievo lūpas.

Mes esame kaip naujagimis, kelis mėnesius besiklausantis savo motinos ir atpažįstantis ją kaip vienintelį balsą pasaulyje, kuris žavi nuo pat pradžių, nors jis ir nesuvokia žodžių prasmės.

Balso tonas gali išreikšti labai daug. Juo galime draskyti, skaudinti arba glostyti, nes balse yra visko: meilės, atsidavimo, rūpesčio, viliojimo…

Mokėjimas klausytis – tai gyvenimo džiaugsmas.

Tai Marijos Magdalietės patirtis Velykų rytą, vaiko, kuris, atpažinęs balsą kitoje durų pusėje, nustoja verkti, įsitikinęs, kad jo motina tuoj ateis, tai mūsų viltis, jog Dievas mūsų laukia.

„Aš pažįstu savo avis“, – patvirtina Jėzus. Jis kalba man kaip tas, kuris visada matė mane, nuo pat mano motinos įsčių. Nuo tada, kai buvau vos kraujo lašas, Jis sekė kiekvieną mano žingsnį, skaičiavo kiekvieną mano atodūsį.

Kodėl avys klausosi? Ne iš prievartos, bet todėl, kad girdimas balsas yra draugiškas, ir todėl, kad jis yra gražus, kad jis kalba apie ateitį.

„Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą”… Tas amžinasis gyvenimas nėra ta nesibaigianti ir kiek nuobodi, neapibrėžta, miglota ir mažai mums įdomi būsena. Ne! Amžinasis gyvenimas – tai Amžinojo gyvenimas: Jo platybės, intensyvumo, šilto ryšio su kiekvienu kūriniu patirtis.

Evangelistas Lukas, atpasakodamas Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją, kalba apie gerąjį ganytoją, kuris eina ieškoti pasiklydusios avies, suranda ją, užsikrauna ant pečių ir grįžta.

Jono tekstas mus pažadina kovos įvaizdžiu: „Niekas jų neišplėš iš mano rankos“. Jono nuomone ganytojas yra tikras karys, kuris gina savo tėvo kaimenę nuo vilkų ir lokių, naudodamasis savo ganytojo lazda. Tai stiprios kovotojo su vagimis ir plėšrūnais rankos, energingos rankos, laikančios lazdą, kad galėtų eiti ir kovoti.

O jei ko nors nesupratome ir abejojame, Jėzus įtraukia Tėvą: „Niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos“.

„Niekas, neišplėš“… Du tobuli, absoliutūs žodžiai, be jokių trūkumų. Niekas, nei būtybės, nei demonai, net karai, daugiau niekada neišplėš mūsų iš Jo rankų glėbio. Tai stiprus, nenutraukiamas ryšys. Meilės mazgas, kurio niekas neatriš.

O amžinybė – tai Jo ranka, vedanti tave…

Adolfas Grušas

2025 gegužės 10, 14:27