Ketvirtasis Velyk懦 sekmadienis
Anuo metu J臈zus kalb臈jo: 鈥濵anosios avys klauso mano balso; a拧 jas pa啪寞stu, ir jos seka paskui mane. A拧 joms duodu am啪in膮j寞 gyvenim膮; jos ne啪us per am啪ius, ir niekas j懦 nei拧pl臈拧 i拧 mano rankos. T臈vas, kuris man jas dav臈, yra auk拧膷iau u啪 visk膮, ir niekas j懦 nei拧pl臈拧 i拧 T臈vo rankos. A拧 ir T臈vas esame viena.鈥� (Jn 10, 27鈥�30)
DU 沤OD沤IAI
艩io sekmadienio Mi拧i懦 Evangelija labai trumpa: tik kelios eilut臈s apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes.
鈥� Manosios avys klauso mano balso鈥濃�� Norint priklausyti Dievui, reikia klausytis.
Verta atkreipti d臈mes寞 寞 vien膮 smulkmen膮: J臈zus sako, kad avys girdi bals膮, o ne 啪od啪ius. Jos nesupranta ganytojo kalbos, taip, kaip ir mes, savo norus 寞d臈dami 寞 Dievo l奴pas.
Mes esame kaip naujagimis, kelis m臈nesius besiklausantis savo motinos ir atpa啪寞stantis j膮 kaip vienintel寞 bals膮 pasaulyje, kuris 啪avi nuo pat prad啪i懦, nors jis ir nesuvokia 啪od啪i懦 prasm臈s.
Balso tonas gali i拧reik拧ti labai daug. Juo galime draskyti, skaudinti arba glostyti, nes balse yra visko: meil臈s, atsidavimo, r奴pes膷io, viliojimo鈥�
Mok臈jimas klausytis 鈥� tai gyvenimo d啪iaugsmas.
Tai Marijos Magdaliet臈s patirtis Velyk懦 ryt膮, vaiko, kuris, atpa啪in臋s bals膮 kitoje dur懦 pus臈je, nustoja verkti, 寞sitikin臋s, kad jo motina tuoj ateis, tai m奴s懦 viltis, jog Dievas m奴s懦 laukia.
鈥濧拧 pa啪寞stu savo avis鈥�, 鈥� patvirtina J臈zus. Jis kalba man kaip tas, kuris visada mat臈 mane, nuo pat mano motinos 寞s膷i懦. Nuo tada, kai buvau vos kraujo la拧as, Jis sek臈 kiekvien膮 mano 啪ingsn寞, skai膷iavo kiekvien膮 mano atod奴s寞.
Kod臈l avys klausosi? Ne i拧 prievartos, bet tod臈l, kad girdimas balsas yra draugi拧kas, ir tod臈l, kad jis yra gra啪us, kad jis kalba apie ateit寞.
鈥濧拧 joms duodu am啪in膮j寞 gyvenim膮鈥濃�� Tas am啪inasis gyvenimas n臈ra ta nesibaigianti ir kiek nuobodi, neapibr臈啪ta, miglota ir ma啪ai mums 寞domi b奴sena. Ne! Am啪inasis gyvenimas 鈥� tai Am啪inojo gyvenimas: Jo platyb臈s, intensyvumo, 拧ilto ry拧io su kiekvienu k奴riniu patirtis.
Evangelistas Lukas, atpasakodamas J臈zaus palyginim膮 apie Ger膮j寞 Ganytoj膮, kalba apie ger膮j寞 ganytoj膮, kuris eina ie拧koti pasiklydusios avies, suranda j膮, u啪sikrauna ant pe膷i懦 ir gr寞啪ta.
Jono tekstas mus pa啪adina kovos 寞vaizd啪iu: 鈥濶iekas j懦 nei拧pl臈拧 i拧 mano rankos鈥�. Jono nuomone ganytojas yra tikras karys, kuris gina savo t臈vo kaimen臋 nuo vilk懦 ir loki懦, naudodamasis savo ganytojo lazda. Tai stiprios kovotojo su vagimis ir pl臈拧r奴nais rankos, energingos rankos, laikan膷ios lazd膮, kad gal臈t懦 eiti ir kovoti.
O jei ko nors nesupratome ir abejojame, J臈zus 寞traukia T臈v膮: 鈥濶iekas j懦 nei拧pl臈拧 i拧 T臈vo rankos鈥�.
鈥濶iekas, nei拧pl臈拧鈥溾�� Du tobuli, absoliut奴s 啪od啪iai, be joki懦 tr奴kum懦. Niekas, nei b奴tyb臈s, nei demonai, net karai, daugiau niekada nei拧pl臈拧 m奴s懦 i拧 Jo rank懦 gl臈bio. Tai stiprus, nenutraukiamas ry拧ys. Meil臈s mazgas, kurio niekas neatri拧.
O am啪inyb臈 鈥� tai Jo ranka, vedanti tave鈥�
Adolfas Gru拧as
