Ketvirtasis Velyk? sekmadienis
Anuo metu J?zus kalb?jo: ?Manosios avys klauso mano balso; a? jas pa??stu, ir jos seka paskui mane. A? joms duodu am?in?j? gyvenim?; jos ne?us per am?ius, ir niekas j? nei?pl?? i? mano rankos. T?vas, kuris man jas dav?, yra auk??iau u? visk?, ir niekas j? nei?pl?? i? T?vo rankos. A? ir T?vas esame viena.“ (Jn 10, 27–30)
DU ?OD?IAI
?io sekmadienio Mi?i? Evangelija labai trumpa: tik kelios eilut?s apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes.
? Manosios avys klauso mano balso”… Norint priklausyti Dievui, reikia klausytis.
Verta atkreipti d?mes? ? vien? smulkmen?: J?zus sako, kad avys girdi bals?, o ne ?od?ius. Jos nesupranta ganytojo kalbos, taip, kaip ir mes, savo norus ?d?dami ? Dievo lūpas.
Mes esame kaip naujagimis, kelis m?nesius besiklausantis savo motinos ir atpa??stantis j? kaip vienintel? bals? pasaulyje, kuris ?avi nuo pat prad?i?, nors jis ir nesuvokia ?od?i? prasm?s.
Balso tonas gali i?reik?ti labai daug. Juo galime draskyti, skaudinti arba glostyti, nes balse yra visko: meil?s, atsidavimo, rūpes?io, viliojimo…
Mok?jimas klausytis – tai gyvenimo d?iaugsmas.
Tai Marijos Magdaliet?s patirtis Velyk? ryt?, vaiko, kuris, atpa?in?s bals? kitoje dur? pus?je, nustoja verkti, ?sitikin?s, kad jo motina tuoj ateis, tai mūs? viltis, jog Dievas mūs? laukia.
?A? pa??stu savo avis“, – patvirtina J?zus. Jis kalba man kaip tas, kuris visada mat? mane, nuo pat mano motinos ?s?i?. Nuo tada, kai buvau vos kraujo la?as, Jis sek? kiekvien? mano ?ingsn?, skai?iavo kiekvien? mano atodūs?.
Kod?l avys klausosi? Ne i? prievartos, bet tod?l, kad girdimas balsas yra draugi?kas, ir tod?l, kad jis yra gra?us, kad jis kalba apie ateit?.
?A? joms duodu am?in?j? gyvenim?”… Tas am?inasis gyvenimas n?ra ta nesibaigianti ir kiek nuobodi, neapibr??ta, miglota ir ma?ai mums ?domi būsena. Ne! Am?inasis gyvenimas – tai Am?inojo gyvenimas: Jo platyb?s, intensyvumo, ?ilto ry?io su kiekvienu kūriniu patirtis.
Evangelistas Lukas, atpasakodamas J?zaus palyginim? apie Ger?j? Ganytoj?, kalba apie ger?j? ganytoj?, kuris eina ie?koti pasiklydusios avies, suranda j?, u?sikrauna ant pe?i? ir gr??ta.
Jono tekstas mus pa?adina kovos ?vaizd?iu: ?Niekas j? nei?pl?? i? mano rankos“. Jono nuomone ganytojas yra tikras karys, kuris gina savo t?vo kaimen? nuo vilk? ir loki?, naudodamasis savo ganytojo lazda. Tai stiprios kovotojo su vagimis ir pl??rūnais rankos, energingos rankos, laikan?ios lazd?, kad gal?t? eiti ir kovoti.
O jei ko nors nesupratome ir abejojame, J?zus ?traukia T?v?: ?Niekas j? nei?pl?? i? T?vo rankos“.
?Niekas, nei?pl??“… Du tobuli, absoliutūs ?od?iai, be joki? trūkum?. Niekas, nei būtyb?s, nei demonai, net karai, daugiau niekada nei?pl?? mūs? i? Jo rank? gl?bio. Tai stiprus, nenutraukiamas ry?ys. Meil?s mazgas, kurio niekas neatri?.
O am?inyb? – tai Jo ranka, vedanti tave…
Adolfas Gru?as
