Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis
Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“ (Iš Evangelijos pagal Luką pasakojimo apie Jėzaus kančią. Visas pasakojimas Lk 22, 14-23,56)
MEILĖS ŽENKLAS
Evangelijoje pagal Luką pasakojimas apie kančią įgauna ne tokį dramatišką toną kaip pas kitus evangelistus: jis praranda savo šiurkštumą ir skandalingumą, tapdamas skausminga, bet būtina kelione, kurią reikia įveikti su vidine ramybe ir pasitikėjimu. Lukas sušvelnina šiurkštesnius elementus: jo aprašyme mokiniai nebėga, susidūrę su išmėginimu, tik iš sielvarto vieną kartą užmiega, Getsemanėje Jėzų guodžia angelas, neminimi melagingi liudytojai, Pilotas ne kartą bando išteisinti Jėzų, pripažindamas jo nekaltumą, pabrėžiamas moterų sielvartas, žmonių susijaudinimas, ir net vienas iš dviejų piktadarių ant kryžiaus parodo gerumą…
Vien tik Lukas aprašo unikalų poelgį kančios metu: Jėzus, nors ir suimtas, išgydo sužeisto tarno ausį – tai gyvas Jo gailestingumo ženklas, kuris nesiliauja net suėmimo akimirką. Jėzus išlieka labai dėmesingas kitiems, gebantis atjausti, atleisti ir suprasti net savo persekiotojus.
Įženkime į paskutines Jo gyvenimo valandas, kupinas tylos, baimės, skausmo ir išdavystės… Tai Jėzaus iš Nazareto kančios dienos. Ar žmonės sugebės suvokti šios aukos prasmę? O gal Dievo Sūnus galiausiai taps tik vienu iš daugelio užmirštų nukryžiuotųjų? Jėzus nekenčia mirties, tačiau laisvai ją priima, išmėgindamas paskutines galimybes, iki galo – net ir mirtyje – atiduodamas save, kaip aukščiausią Dievo meilės išraišką.
Kančios istorijoje sutinkame daugybę prieštaravimų. Minia, kuri pergalingai, entuziastingai pasitinka Jėzų, šaukdama: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ – tai ta pati minia, kuri po kelių dienų šauks: „Nukryžiuok jį!“. Petras sakosi esąs pasirengęs paaukoti savo gyvybę už Viešpatį, bet sprunka, išgirdęs paprastos tarnaitės klausimą. Mokiniai trejus metus dieną ir naktį buvo su Jėzumi, bet skaudžiausią Mokytojui akimirką užmiega arba pabėga. Net neverta kalbėti apie Judą, vieną iš dvylikos…
Kai skaitome kančios aprašymą, turime suprasti, kad čia nėra gerų ir blogų žmonių, čia esame mes, su savo šviesuliais ir šešėliais. Tai mes esame mokiniai, pasirinkę būti Jo pusėje, bet kartais, pačią svarbiausią akimirką, pabėgantys, išduodantys ir, galbūt susitarę su budinčiuoju Pilotu, nukryžiuojantys Jėzų už Jeruzalės ribų, išstumdami Jį iš savo egzistencijos.
Tik suvokę ir priėmę šią situaciją galime gerai išgyventi Velykas, nes kančios šventimas yra didžiosios nesėkmės, vėliau tapusios didžiule pergale, šventimas. Jei priimsime savo pačių prieštaringumą, pripažinsime savo nesėkmes, tada galėsime pasakyti, kurioje pusėje norime būti. Tokia buvo mokinių istorija, nes tokia yra kiekvieno mokinio istorija.
Kančios istorija – tai meilės, Dievo aistros žmogui spektaklis. Iškankintas Jėzaus iš Nazareto kūnas yra autentiškas Dievo veido atvaizdas.
Ar mes tikrai norime tokio Dievo? Dievo, kuris nesprendžia problemų, bet rūpestingai plauna purvinas kojas tiems, kurie ruošiasi jį išduoti, kuris nepanaikina skausmo, bet juo dalijasi, kuris gelbsti mus ne „nuo“ kančios, bet „kančioje“, kuris gelbsti mus ne „nuo“ mirties, bet „mirtyje“, kuris miršta vienas kaip šuo… Ar tikrai norime tokio Dievo?
Jėzus, kylantis į Golgotą tarp smalsuolių iš Jeruzalės minios… Galima tik įsivaizduoti kruviną Jo veidą, kai Jis po erškėčių vainiku bando įžvelgti bent vieną iš dvylikos draugų. Nesiseka… Baimė per didelė… Jie tikėjosi daugiau, galingo apreiškimo, o vietoj to… Jie nesuprato, kad Dievas yra visagalis tik meilėje.
Gavėnios metu pagrindiniai veikėjai esame mes, savo maldomis, aukomis, atgailomis, o atėjus kančiai pagrindinis veikėjas yra Jis. Gyvenime dažnai klausiame savęs, ką galime padaryti dėl Dievo, o kančios metu su nuostaba kontempliuojame tai, ką Dievas padarė dėl mūsų.
Kryžius mums primena, kad Dievas įsikišo ir kiekvieną akimirką tebesikiša į blogį, pasinerdamas į jo gelmes, prisiimdamas ant savęs visas pasekmes.
„Gal taip ir turėjo būti“, – turbūt pagalvojo mokiniai: stiprieji laimi, silpnieji pralaimi. Užritus ant kapo angos akmenį, atrodo, buvo palaidotos ir viltys, kurias Jėzus buvo įžiebęs jų širdyse. Mokiniai nežinojo, kad tai tyla prieš džiaugsmą, nes Meilė negali sunykti kape.
Ne Kristaus kančia mus atpirko iš blogio, bet Jo meilė, meilė, kuri nuėjo taip toli, kad atidavė gyvybę net iki mirties ant kryžiaus. Nukryžiuotojo akivaizdoje šaukiame ne „kaip Jis kentėjo“, bet „kaip Jis mus mylėjo“. Kaip rašo šventasis Paulius Galatams, „Kristus pamilo mane ir atidavė save už mane“. Kryžius yra ne Dievo kančios, bet Jo meilės ženklas.
Tai aistros, Jo aistros mums ženklas…
(Mons. A. Grušas)
