Vie?paties kan?ios (Verb?) sekmadienis
Rytui i?au?us, susirinko tautos seniūnai, auk?tieji kunigai ir Ra?to ai?kintojai. Jie atsivesdino J?z? ? savo tribunol? ir reikalavo: ?Jei tu Mesijas, tai prisipa?ink mums!“ J?zus atsiliep?: ?Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netik?site, o jei paklausiu, man neatsakysite. Ta?iau nuo ?io meto ?mogaus Sūnus s?d?s Dievo Galyb?s de?in?je“. Tada jie visi sujudo klausti: ?Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsak?: ?Taip yra, kaip sakote: A? Esu!“ Tuomet jie tar?: ?Kam dar mums liudytojai?! Mes gird?jome i? jo paties lūp?!“ (I? Evangelijos pagal Luk? pasakojimo apie J?zaus kan?i?. Visas pasakojimas Lk 22, 14-23,56)
MEIL?S ?ENKLAS
Evangelijoje pagal Luk? pasakojimas apie kan?i? ?gauna ne tok? dramati?k? ton? kaip pas kitus evangelistus: jis praranda savo ?iurk?tum? ir skandalingum?, tapdamas skausminga, bet būtina kelione, kuri? reikia ?veikti su vidine ramybe ir pasitik?jimu. Lukas su?velnina ?iurk?tesnius elementus: jo apra?yme mokiniai neb?ga, susidūr? su i?m?ginimu, tik i? sielvarto vien? kart? u?miega, Getseman?je J?z? guod?ia angelas, neminimi melagingi liudytojai, Pilotas ne kart? bando i?teisinti J?z?, pripa?indamas jo nekaltum?, pabr??iamas moter? sielvartas, ?moni? susijaudinimas, ir net vienas i? dviej? piktadari? ant kry?iaus parodo gerum?…
Vien tik Lukas apra?o unikal? poelg? kan?ios metu: J?zus, nors ir suimtas, i?gydo su?eisto tarno aus? – tai gyvas Jo gailestingumo ?enklas, kuris nesiliauja net su?mimo akimirk?. J?zus i?lieka labai d?mesingas kitiems, gebantis atjausti, atleisti ir suprasti net savo persekiotojus.
??enkime ? paskutines Jo gyvenimo valandas, kupinas tylos, baim?s, skausmo ir i?davyst?s… Tai J?zaus i? Nazareto kan?ios dienos. Ar ?mon?s sugeb?s suvokti ?ios aukos prasm?? O gal Dievo Sūnus galiausiai taps tik vienu i? daugelio u?mir?t? nukry?iuot?j?? J?zus neken?ia mirties, ta?iau laisvai j? priima, i?m?gindamas paskutines galimybes, iki galo – net ir mirtyje – atiduodamas save, kaip auk??iausi? Dievo meil?s i?rai?k?.
Kan?ios istorijoje sutinkame daugyb? prie?taravim?. Minia, kuri pergalingai, entuziastingai pasitinka J?z?, ?aukdama: ?Garb? karaliui, kuris ateina Vie?paties vardu! Ramyb? danguje, ?lov? auk?tyb?se!“ – tai ta pati minia, kuri po keli? dien? ?auks: ?Nukry?iuok j?!“. Petras sakosi es?s pasireng?s paaukoti savo gyvyb? u? Vie?pat?, bet sprunka, i?gird?s paprastos tarnait?s klausim?. Mokiniai trejus metus dien? ir nakt? buvo su J?zumi, bet skaud?iausi? Mokytojui akimirk? u?miega arba pab?ga. Net neverta kalb?ti apie Jud?, vien? i? dvylikos…
Kai skaitome kan?ios apra?ym?, turime suprasti, kad ?ia n?ra ger? ir blog? ?moni?, ?ia esame mes, su savo ?viesuliais ir ?e??liais. Tai mes esame mokiniai, pasirink? būti Jo pus?je, bet kartais, pa?i? svarbiausi? akimirk?, pab?gantys, i?duodantys ir, galbūt susitar? su budin?iuoju Pilotu, nukry?iuojantys J?z? u? Jeruzal?s rib?, i?stumdami J? i? savo egzistencijos.
Tik suvok? ir pri?m? ?i? situacij? galime gerai i?gyventi Velykas, nes kan?ios ?ventimas yra did?iosios nes?km?s, v?liau tapusios did?iule pergale, ?ventimas. Jei priimsime savo pa?i? prie?taringum?, pripa?insime savo nes?kmes, tada gal?sime pasakyti, kurioje pus?je norime būti. Tokia buvo mokini? istorija, nes tokia yra kiekvieno mokinio istorija.
Kan?ios istorija – tai meil?s, Dievo aistros ?mogui spektaklis. I?kankintas J?zaus i? Nazareto kūnas yra autenti?kas Dievo veido atvaizdas.
Ar mes tikrai norime tokio Dievo? Dievo, kuris nesprend?ia problem?, bet rūpestingai plauna purvinas kojas tiems, kurie ruo?iasi j? i?duoti, kuris nepanaikina skausmo, bet juo dalijasi, kuris gelbsti mus ne ?nuo“ kan?ios, bet ?kan?ioje“, kuris gelbsti mus ne ?nuo“ mirties, bet ?mirtyje“, kuris mir?ta vienas kaip ?uo… Ar tikrai norime tokio Dievo?
J?zus, kylantis ? Golgot? tarp smalsuoli? i? Jeruzal?s minios… Galima tik ?sivaizduoti kruvin? Jo veid?, kai Jis po er?k??i? vainiku bando ??velgti bent vien? i? dvylikos draug?. Nesiseka… Baim? per didel?… Jie tik?josi daugiau, galingo aprei?kimo, o vietoj to… Jie nesuprato, kad Dievas yra visagalis tik meil?je.
Gav?nios metu pagrindiniai veik?jai esame mes, savo maldomis, aukomis, atgailomis, o at?jus kan?iai pagrindinis veik?jas yra Jis. Gyvenime da?nai klausiame sav?s, k? galime padaryti d?l Dievo, o kan?ios metu su nuostaba kontempliuojame tai, k? Dievas padar? d?l mūs?.
Kry?ius mums primena, kad Dievas ?siki?o ir kiekvien? akimirk? tebesiki?a ? blog?, pasinerdamas ? jo gelmes, prisiimdamas ant sav?s visas pasekmes.
?Gal taip ir tur?jo būti“, – turbūt pagalvojo mokiniai: stiprieji laimi, silpnieji pralaimi. U?ritus ant kapo angos akmen?, atrodo, buvo palaidotos ir viltys, kurias J?zus buvo ??ieb?s j? ?irdyse. Mokiniai ne?inojo, kad tai tyla prie? d?iaugsm?, nes Meil? negali sunykti kape.
Ne Kristaus kan?ia mus atpirko i? blogio, bet Jo meil?, meil?, kuri nu?jo taip toli, kad atidav? gyvyb? net iki mirties ant kry?iaus. Nukry?iuotojo akivaizdoje ?aukiame ne ?kaip Jis kent?jo“, bet ?kaip Jis mus myl?jo“. Kaip ra?o ?ventasis Paulius Galatams, ?Kristus pamilo mane ir atidav? save u? mane“. Kry?ius yra ne Dievo kan?ios, bet Jo meil?s ?enklas.
Tai aistros, Jo aistros mums ?enklas…
(Mons. A. Gru?as)
