杏MAP导航

Pirm膮j膮 savait臈s dien膮, rytui br臈k拧tant, moterys at臈jo prie kapo, ne拧damosi paruo拧tus tepalus. Jos rado akmen寞 nuritint膮 nuo kapo, o 寞臈jusios vidun, neberado Vie拧paties J臈zaus k奴no. Jos sutriko ir ne啪inojo, k膮 daryti, bet 拧tai prisiartino du vyrai spindin膷iais drabu啪iais. Moterys i拧sigando ir nuleido 啪emyn akis, o tie vyrai prabilo: 鈥濳am ie拧kote gyvojo tarp mirusi懦j懦? N臈ra jo 膷ia, jis prisik臈l臈! Atsiminkite, k膮 jis yra jums sak臋s, b奴damas Galil臈joje: 鈥樑絤ogaus S奴nus turi b奴ti atiduotas 寞 nusid臈j臈li懦 rankas ir nukry啪iuotas, o tre膷i膮 dien膮 prisikelti!鈥欌�� Tuomet jos prisimin臈 J臈zaus 啪od啪ius. Moterys sugr寞啪o nuo kapo ir visk膮 prane拧臈 Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdaliet臈, Joana, Jok奴bo motina Marija; jos ir j懦 draug臈s papasakojo tai apa拧talams. Tas prane拧imas jiems pasirod臈 es膮s tu拧膷ios 拧nekos, ir jie moterimis netik臈jo. Vis d臈lto Petras pa拧ok臋s nub臈go prie kapo. 沤vilgtel臈jo pasilenk臋s ir mato tiktai drobules. Jis gr寞啪o atgal, be galo steb臈damasis tuo, kas buvo atsitik臋. (Lk 24, 1鈥�12)

TAS, KURIS YRA

Dar buvo naktis, kai jos i拧臈jo 寞 gatves鈥�

Pirm膮j膮 savait臈s dien膮 anksti ryte, dar nei拧au拧us, moterys nu臈jo prie kapo. Naktis dar t臋siasi, bet ateis rytas.

Naktis gaubia ir mus, susid奴rus su akivaizd啪iu absoliutaus blogio monstru, vadinamu karu鈥�

Moterys, susid奴rusios su nuo kapo angos nuverstu akmeniu ir slegian膷ia tu拧tuma, i拧 karto ne寞tik臈jo, joms kilo tik did啪iulis klausimas: 鈥濳as tai?鈥�

Tik臈jimas n臈ra momentinis 寞vykis, tai darbas, prasidedantis klausimu: 鈥濳as tai, kas vyksta?鈥�

Kad 寞tik臈tum, reikia dviej懦 angel懦 ir naujo skelbimo. Lukas sako, kad jie apakino moteris savo spind臈jimu, buvo apsireng臋 拧viesos blyksniais, ir j懦 啪od啪iai tapo 拧viesa: 鈥濳am ie拧kote gyvojo tarp mirusi懦j懦? N臈ra jo 膷ia, jis prisik臈l臈!鈥�

Tai gro啪io kaskada, akinanti 拧viesa, suteikianti J臈zui vard膮: 鈥濼as, kuris yra gyvas!鈥� J臈zus yra tas, kur寞 mat臈me u啪daryt膮 uoloje kape, tas, kuris atv臈r臈 mums begalinius horizontus, yra gyvas! Tai Velyk懦 啪inia.

Skirtumas tarp tik臈jimo ir netik臈jimo yra ne pats J臈zus, o J臈zaus Prisik臈limas, Jo Velykos! Tai supratimas, kad J臈zus yra ne vaiduoklis ir ne prisiminimas, bet Jis pats!

Jis prisik臈l臈! Evangelistai vartoja 拧寞 nuolank懦 ir konkret懦 veiksma啪od寞: prisik臈l臈. Jie ne啪ino, kaip papasakoti apie prisik臈lim膮, tod臈l vartoja ryto veiksma啪od啪ius, kai mes keliam臈s, kad gr寞啪tume 寞 gyvenim膮, meil臋, d啪iaugsmus ir darbus. 沤inia apie prisik臈lim膮 yra konkreti: Jis pabudo, pabuskime ir mes i拧 拧io snaud啪ian膷io gyvenimo! Atsibuskite, kelkit臈s. 沤i奴r臈kite, klausykit臈s, 寞sivaizduokite nauj膮 dang懦 ir i拧skleiskite rankas!

Mes irgi esame tokie, kaip moterys, at臈jusios patepti J臈zaus k奴no, esame tro拧kim懦 ir stebukl懦 b奴tyb臈s.

Velykos i拧 tikr懦j懦 yra nelogi拧kos, tas rytas prie拧tarauja bet kokiam protui.

Ta膷iau gyvenimas matuojamas ne tuo, kiek kart懦 寞kvepiame, o tomis akimirkomis, kurios u啪gniau啪ia kvap膮.

Galb奴t mes nematome 拧viesos, vis dar naktis, bet ateina nauja diena鈥�

Diena, kai mes suprantame: Jis yra, bet ne 膷ia, Jis yra kitur. Jis yra toliau, galime ie拧koti Jo visur, bet ne tarp mirusi懦j懦, ne kapin臈se. Jis yra gatv臈se, akyse, 拧irdyse, Jis beld啪iasi 寞 namus, Jis laukia, kol Jam atidarysime duris. Mes J寞 sutinkame, suklumpame, Jis palie膷ia mus, kalba su mumis, apkabina鈥�

At臈jo Velykos鈥�

Adolfas Gru拧as