Verbų sekmadienis: prasmė, simboliai
Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, per kurią minimos paskutinės Kristaus žemiškojo gyvenimo dienos, švenčiamas Jo kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas. Pasakojimas apie Kristaus įžengimą į Jeruzalę perteikiamas visose keturiose Evangelijose.
Šią dieną liturgijoje minimas įvykis yra susijęs su žydų Sukoto (Palapinių) švente, kurios proga tikintieji vykdavo į piligrimystę į Jeruzalę ir procesija kildavo į šventyklą. Šį šventė primena išlaisvinimą iš Egipto: perėjusi Raudonąją jūrą, tauta keturiasdešimt metų gyveno palapinėse. Pasak tradicijos, per šią šventę turėjo apsireikšti laukiamas Mesijas. Todėl Jėzus į Jeruzalę įžengia kaip karalius, tačiau jodamas ant asilo. Tai buvo nuolankumo ir klusnumo ženklas, nes karaliai paprastai jodavo ant žirgo.
Evangelijose pasakojama, kad Jėzus, atvykęs su mokiniais į Betfagę netoli Jeruzalės, pasiuntė du iš jų į kaimą, kad šie pas jį atvestų asilę, kurią ras pririštą su asilaičiu. Mokiniai pasielgė taip, kaip jiems buvo liepta, ir, paėmę abu gyvulius, uždengė juos apsiaustais, o Jėzus ant vieno jų atsisėdo pakeliui į Jeruzalę. Čia jį pasitiko gausi minia, susirinkusi pasklidus gandams apie Mesijo atvykimą. Išskleidę ant žemės savo apsiaustus ir mojuodami alyvmedžių ir palmių šakomis, kurių šiame regione buvo gausu, žmonės pagerbė Jėzų šaukdami: „Osana Dovydo sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“.
Verbų sekmadienį švenčia katalikai, ortodoksai ir protestantai. Jis minimas dar gavėnios metu, kuri baigiasi Didįjį ketvirtadienį. Ši šventė kilnojama, nes ji tiesiogiai susijusi su Velykomis, kurių data kasmet nustatoma pagal pirmąją mėnulio pilnatį po pavasario lygiadienio. Velykų data katalikams svyruoja nuo kovo 22 iki balandžio 25 d.
(Ž/Famiglia Cristiana)