MAP

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis Kardinolas Audrys Juozas Bačkis 

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 6 d.)

Šią savaitę pasirodė naujas žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ numeris. Jame skelbiamas išsamus Pauliaus Subačiaus pokalbis su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kuriame daugiausiai dėmesio skiriama Bažnyčios santykių su valstybe, dialogo su šiuolaikiniais žmonėmis temai.

Atsakydamas į klausimą apie Bažnyčios politinio veikimo galimybes, kardinolas priminė istorines patirtis ir pabrėžė, kad žmogų, kuris kitaip mąsto, įtikinti galima tik savo gyvenimo liudijimu:

„Aš vis atsimenu popiežių Benediktą, kaip jis mums kardinolams, per vieną susirinkimą aiškiai pasakė: tiesos mes neprimesim, tiesą kiekvienas žmogus turi atrasti pats. Tiesa pati save turi įteisinti. O kitas būdas, jis sakė – gailestingumas. Todėl, kad žԲč, būdama gailestinga, mylėdama žmones, traukia juos prie Dievo. Ne prie Bažnyčios, bet prie Dievo. Jie pamato, jog gražu šitaip gyventi – gyventi su tikėjimu. Tad ir sakau: žԲč turi veikti ne per politiką, o gailestingumo darbais. Yra daug daroma – Caritas ir pan., bet visur reikia rodyti pagarbą kitaip galvojančiam. Antraip sudarome tokią, sakyčiau, paralelinę visuomenę, paralelinę mažumą, kur mes esam tikrieji – laikomės visų Dievo ir Bažnyčios įsakymų, o kas taip nedaro, tas mums ne draugas, mes jį tiesiog atstumiam“, – apgailestavo Audrys Juozas Bačkis, linkėdamas Bažnyčios žmonėms ir daugiau nuolankumo.

„Aš manau, kad vis vien žmoguje slypi kažkas, ieškantis tiesos, gėrio, grožio, manau, kad tai yra nuostabu. Sutinku žmonių, kurie prašo suaugusiųjų krikšto, kurie patys atrado, įsitikino, kad jie kažko ieško – tai laisvas jų pasirinkimas. Jis ateina į mūsų dabartinę Bažnyčią su visomis jos žaizdomis ir sunkumais, ir dėl to nesipiktina, nes mato, kad Evangelija, kurią ji skelbia, yra gražu, kilnu, tai, ką norisi priimti ir savo gyvenime to laikytis. Vis kartojau ir kartosiu: reikia ugdyti sąžines, bet kaip prieiti prie tų sąžinių? Dėl to grįžtu prie šeimos temos, nes geriausia terpė, kur perduodamas tikėjimas yra šeima“, –teigė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, pokalbio pabaigoje pasidalijęs viltimi, kad pasaulį išgelbės tai, jog pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus, ieško Jo tiesos, nori mylėti ir būti mylimas, nori vertinti grožį.

Balandžio 4  d. dienraštis Bernardinai.lt  paskelbė br. Jokūbo Marijos Goštauto OP straipsnį „Dievo grožis Jo pašauktuosiuose“, kuriame aptariami vienuolinės ir kunigų formacijos trūkumai, įvardijamas poreikis atsigręžti į Bažnyčios tėvų mokymą, tikrąją Bažnyčios tradiciją.

„Vis pagalvoju, kad, ko gero, žmogų į dvasinį pašaukimą turi traukti ne pašaukimo bravūra – drąsa, veiklos horizontai, saviraiškos galimybės veiklose, – bet pašaukimo grožis, grožis Dievo, kuris atsiskleidžia tuose, kurie Jam ištarė „taip“ ir nuolat Jame gyvena, nepaisydami visko, ką patiria kelionėje.

Kitaip net terminas „pašaukimas“ gali nuskambėti kaip pavojus. Šiandien tikintis žmogus sugeba lygiai taip pat žavėtis savo gyvenimą Dievui atiduodančiu žmogumi, kaip ir juo baisėtis, nes „koks vargšas / -ė“… Ir jei daugeliui labai katalikiškų tėvų tragedija yra tai, kad jų dukra ar sūnus nori tapti vienuole ar kunigu, tai parodo ne ką kita, kaip paties Dievo baimę ir nepasitikėjimą Juo. Tad ką mes padarėme su Dievu, Jo įkvėpimu žmogaus širdžiai, jei Dievo valios vykdymas šiandien žmogui atrodo tragedija? Mes aiškiname, kad Dievo valia yra išgelbėjimas, atpirkimas, meilė, tačiau patys to bijome, kodėl?

Kalbame apie pašaukimą, bet pagal programas ir gyvenimo projektus, neturinčius nieko bendra su pašaukimu, jį sukoncentruojame į „savirealizaciją“, kuri mus visada grąžina prie „aš“, prie žmogaus, kuris pats save kuria, o ne yra Dievo kuriamas. Jei tokių pašaukimų nėra, dėkokime Dievui, nes tokie žmonės visada lieka individai, kurie neperteikia gyvenimo, gauto kaip dovana, o tik skelbia gyvenimą, nugalėtą savo pačių jėgomis,“ – taip vieną iš dabartinės pašaukimų krizės priežasčių savo straipsnyje įvardija br. Jokūbas Marija Goštautas OP.

Šią savaitę skaitytojus pasiekė ir naujas žurnalo „Jėzuitai“ numeris, kurio pagrindinė tema – „Keliaujame drauge“. Daugiausia straipsnių čia skirta tiek fizinei piligrimystei, tiek kasdienei gyvenimo kelionei su Viešpačiu per įvairius išbandymus bei patirtis.

„Popiežius Pranciškus kaip vilties pavyzdžius dažnai mini šventuosius, kurie sunkiais laikais liko ištikimi tikėjimui, taip pat paprastus žmones, tyliai, bet atkakliai ir ištikimai nešančius viltį kitiems. Tokie vilties piligrimai dažnai veikia nepastebimai, tačiau jų darbas yra esminis. Tai gali būti socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai, savanoriai, padedantys vargstantiems, sergantiems, vienišiems. Taip pat tai yra šeimos tėvai ir motinos, apgaubiantys savo vaikus tikėjimu ir meile, mokydami juos pasitikėti Dievu. Tai gali būti ir žmonės, savo kasdieniu gyvenimu bei malda primenantys pasauliui, kad Dievas niekada neapleidžia žmogaus“, – įžanginiame straipsnyje primena žurnalo „Jėzuitai“ redaktorius t. Vidmantas Šimkūnas SJ.

Spaudos apžvalga. Giedrius Tamaševičius
2025 balandžio 06, 13:32