MAP

Mišios Vilniaus katedroje 2025 04 25 Mišios Vilniaus katedroje 2025 04 25  (© Aistė Karpytė)

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 27 d.)

Balandžio 25 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos gedulinės šv. Mišios už popiežių Pranciškų. Joms vadovavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas, koncelebravo Lietuvos vyskupai.

Homilijoje nuncijus išskyrė paskutiniąją popiežiaus tarnystės dieną – Velykų palaiminimą ir susitikimą su žmonėmis Šv. Petro aikštėje:

„Negalėtume įsivaizduoti nuoseklesnės ir šviesesnės šio pontifikato pabaigos. Po ilgos kančios ir silpnumo patirties ligoninėje per gavėnios laikotarpį popiežius sugebėjo atkurti ryšį su savo tauta, dalyvaudamas Viešpaties Kančios slėpinyje iki pat Jo Prisikėlimo ir mūsų išganymo skelbimo pačioje Vilties Jubiliejaus širdyje. Taigi, popiežius Pranciškus iki pat galo, ko visada troško, be jokių išlygų ir žmogiškojo išskaičiavimo, visas jėgas skyrė jam patikėtai tarnystei – vairuoti Petro valtį. Visiškai pasitikėdamas Dievu jis tikėjo, kad Viešpats visuomet ras būdų ir parodys geriausią kelią jam kartu su visa žԲč, besimeldžiančia su juo ir už jį, kol ateis tinkama akimirka susitikti su Dievu atvira širdimi ir nepridengtu veidu,“ – apibendrino Vilniaus arkikatedroje pasakytoje homilijoje nuncijus arkivyskupas Georgas Gänsweinas.

Apibendrindama, kuo išskirtinis yra popiežiaus Pranciškaus palikimas, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė paminėjo ypatingą dėmesį kūrinijai, „atvertų langų“ ir keliavimo kartu su visais, taip pat ir atstumtaisiais, ženklą:

„Ypač jis kreipdavosi į atstumtuosius, marginaliąsias, ribines visuomenės grupes: migrantus, kalinius, našlaičius, vienišus, senelius. Iš tikrųjų tai buvo tikrai ne deklaratyvu. Tarsi krikščionybė nuolat apie tai kalba, daugelis popiežių apie tai kalbėjo, bet jis visais būdais, savo gestais, pastangomis, kartais net įkyriai, nepaliaujamai artino, traukė, bylojo, rodė, kad tas geriau gyvenančių visuomenių egoizmas, susikoncentravimas į save yra blogis ir kad to daryti negalima. Tas ėjimas keliu tapo sinodu, tai yra keliavimu kartu,“ – teigia Sigita Maslauskaitė-Mažylienė žurnalisto Edmundo Jakilaičio parengtame pokalbyje, kurį skelbia politika.lt ir ELTA.

Sesuo Bernadeta Mališkaitė SJE pokalbyje su Vytautu Markevičiumi, kurį skelbia Bernardinai.lt, išskyrė tėvišką popiežiaus artumą daugeliui tikinčiųjų:

„Taip jau Bažnyčioje yra, kad iš vienos pusės Šventasis Tėvas yra tas, kurio nesutinki savo kasdienybėje, bet kartu po išrinkimo jis gana greitai tampa ir tavo asmeninio gyvenimo dalimi. Todėl jam iškeliavus amžinybėn, ne vienas jaučiamės kaip netekę Tėvo. Asmeniškai aš dar įvardinčiau, kad netekau ir tam tikro saugumo. Žinoma, protu viską suprantu, bet tikrasis pirmasis jausmas, kuris ištiko, buvo būtent toks. Todėl esu be galo dėkinga ir labai branginu, kad per Velykas popiežius Pranciškus palaimino miestą ir pasaulį. Spėju, nors aiškiai matėsi, kad, pasilikdamas aikštėje, jis moka skaudžią kainą“.

Apie popiežiaus Pranciškaus atvirumą pasauliui dienraščiui bernardinai.lt kalbėjo ir kun. Mozė Mitkevičius:

„Pranciškus tikrai paliko suvokimą, kad žԲč ir pasaulis nėra atskiros stovyklos. žԲč ir pasaulis yra šeima ir šioje šeimoje turėtų rūpėti kiekvienas. Ateityje negali būti tokių pareiškimų, kad „tai ne mano ar ne mūsų reikalas“. Visi esame pernelyg susieti su pasaulio politiniais ar gamtiniais įvykiais.

Jeigu globaliai negalvosime apie pasaulį kaip šeimą, mūsų laukia katastrofa. O jeigu šeimoje atsiranda narys, kuriam įžengus kiti jaučia įtampą, tokia šeima nėra darni. Man atrodo, ateities popiežiai noriai tęs šią šeimos tendenciją. Žinoma, jeigu tėvas bus toks, kuriam iš baimės reikia priklaupus bučiuoti ranką, tokio tėvo niekas nepriims ir norės kuo greičiau dingti iš tokios šeimos. Manau, natūraliai einama link to, kad mes tampame šeima. Ir popiežius Pranciškus prie to labai prisidėjo.“

Kauno arkivyskupijos informacijos tarnybos išplatintame atsisveikinimo su Šventuoju Tėvu žodyje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, apibendrinamas šį pontifikatą tarp daugelio svarbių temų išskiria Dievo gailestingumo skelbimą:

„2016-aisiais jis paskelbė neeilinius Gailestingumo metus, naujai atvėrusius Dievo Tėvo širdį šiuolaikiniam žmogui. Baigiantis Gailestingumo jubiliejui pasirodęs apaštališkasis laiškas Misericordia et Misera pabrėžė, jog gailestingumas turi būti kiekvienos bendruomenės, kiekvieno ganytojo šerdis. Pranciškus kvietė Bažnyčią eiti pas žmones, esančius sudėtingose situacijose, ir Kristaus pavyzdžiu nebijoti bendrauti su muitininkais bei nusidėjėliais, padėti žmonėms atrasti kelią į Dievą.“

Spaudos apžvalga. Giedrius Tamaševičius
2025 balandžio 27, 11:15