MAP

Sinodinis kelias Lietuvoje Sinodinis kelias Lietuvoje  

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (balandžio 13 d.)

Sinodinė iniciatyva Telšių vyskupijoje. Klaipėdos Dvasinės pagalbos jaunimui centro (DPJC) veiklos trisdešimtmetis. Forumo „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ pranešimų tekstai „Artumos“ žurnale.
Giedrius Tamaševičius:

Telšių vyskupijos kurija šią savaitę praneša apie sinodinę Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus inciatyvą. Gavėnios pradžioje jis pakvietė vyskupijos dvasininkus pasigilinti į tam tikras Vyskupų sinodo baigiamojo dokumento temas, vėliau aplankė vienuolika vyskupijos dekanatų ir išklausė kunigų pateiktas įžvalgas. Viena iš aptariamų temų – tai dvasininkų ir pasauliečių santykiai, iššūkiai, kylantys abipusiam pasitikėjimui. Susitikimuose vyskupas akcentavo maldos svarbą sprendžiant konfliktus, primindamas atvejus, kai būtent maldai skirtas laikas padėjo rasti sprendimus po ilgai trukusių diskusijų.

Dekanatuose įvykusiuose susitikimuose daug dėmesio buvo skirta ir atvirumo naujybei reikalavimui, pabrėžta, kad užsidarymas socialiniame burbule neleidžia pastebėti pasaulyje vykstančių permainų ir tinkamai jas įvertinti. Dvasininkai aptarė ir popiežiaus kvietimo išeiti į paribius reikšmę, žmogaus sąžinės kaip Dievo veikimo vietos temą, svarstė kriterijus, padedančius tinkamai įvykdyti bažnytinę įžvalgą.

Kunigų susitikimuose su vyskupu kaip aktuali problema buvo įvardyta tai, kad dalis parapijų nesiekia tikslo padaryti Kristaus mokiniais ten gyvenančius žmones, o kunigai nesijaučia vykdantis misijinį Viešpaties užmojį. „Jei nuleidžiamos rankos ir nekeliami Viešpaties Jėzaus Kristaus nubrėžti tikslai, tuomet kunigas tampa parapijos bankroto administratoriumi. Ganytojas ragino keisti mąstymą ir kartu su pastoracine parapijos taryba išsigryninti parapijos sielovadinio veikimo misiją,“ – rašoma Telšių vyskupijos kurijos informaciniame pranešime, apibendrinusiame vyskupo Algirdo Jurevičiaus iniciatyva įvykusius sinodinius pašnekesius su kunigais.

Balandžio 3 d. Klaipėdoje buvo paminėtas Dvasinės pagalbos jaunimui centro (DPJC) veiklos trisdešimtmetis. Nuo pat pirmųjų dienų organizacija siekė kurti vietą, kurioje jaunimas galėtų rasti dvasinę, psichologinę ir emocinę pagalbą. Įkūrėjai stengėsi sutelkti bendruomenę, kurioje jauni žmonės galėtų augti ir įveikti gyvenimo sunkumus. Bendradarbiavimo tarp Kanados ir Lietuvos simboliu tapusiam centrui nuo pat pradžių itin reikšmingas buvo garbingo atminimo prelato Edmundo Putrimo indėlis.

„Jis ne tik padėjo įkurti šį centrą, bet ir buvo neatskiriama jo sielovados bei dvasinės stiprybės dalis. Per savo gyvenimą, nuolat palaikydamas šią organizaciją, prelatas E. Putrimas buvo tvirtas ramstis centro veiklai, jo atsidavimas, meilė jaunimui ir šeimoms paliko gilų ir neišdildomą pėdsaką istorijoje,“ – rašoma Dvasinės pagalbos jaunimui centro šią savaitę paskelbtame straipsnyje.

„Per tris dešimtmečius Dvasinės pagalbos jaunimui centras tapo ne tik pastoge, bet ir augimo, atradimo, pasitikėjimo erdve šimtams žmonių. Kiekvienas skaičius čia – ne statistika, o istorija. Vaiko, kuris atrado saugią vietą. Jaunuolio, kuris pirmą kartą buvo išklausytas. Savanorio, kuris atrado pašaukimą padėti“, – džiaugėsi centro vadovė Kristina Rutienė, pabrėždama, kad ir toliau bus siekiama, kad centro istorija tęstųsi kartu su tais, kurie tiki, kad širdis į širdį perduota šiluma ir tikėjimas gali pakeisti gyvenimą“.

„Artumos“ žurnale pradedami skelbti kovo 22 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje įvykusio forumo „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ pranešimų tekstai. Balandžio mėnesio numeryje  skaitytojų laukia Agnės Markauskaitės straipsnis „Kas (ne)pasiklydo procese?“. Čia autorė išskiria du dalykus, kurie buvo įvardyti Nacionalinėje vyskupijų etapo apžvalgoje, tačiau nesulaukė didesnio dėmesio Baigiamajame dokumente – tai išsiskyrusiųjų, antroje santuokoje gyvenančiųjų sielovada ir nerimas dėl pašaukimų į kunigystę trūkumo. Tarp Baigiamojo dokumento temų, nepatekusių į Lietuvoje surinktų įžvalgų sąrašą – ekumenizmo iššūkiai, neįgaliųjų vaidmuo Bažnyčios misijoje, dėmesys piktnaudžiavimo galia, išnaudojimo aukoms. Tai rodo mąstymo pokyčio poreikį, kad išnaudojimo atveju pirmas akcentas būtų aukai – kaip apsaugoti, kaip padėti, kaip užkirsti kelią. Baigiamajame dokumente kompromisiškai pateiktas moterų vaidmens Bažnyčioje klausimas iš Lietuvos pusės sulaukė „perrėminimo“ ir vyrų trūkumo bažnyčių suoluose įvardijimo. Galiausiai autorei į akis krito tai, kad į Lietuvos tikinčiųjų bendruomenes ir sąmonę nėra įėjusi migrantų ir pabėgėlių tema.

„Manau, vienas didžiausių šio Sinodo laimėjimų yra tas, kad „bendruomenės įžvalgos“ metodą atrado daug platesnis žmonių ratas. Kartu, manau, bus iššūkis integruoti šį metodą į savo kasdienių klausimų sprendimą. Reikia skirti dėmesio ir pastangų išmokti to „pokalbio Dvasioje“, kad sinodinis susitikimas sietųsi su malda ir pastanga išgirsti  Šventąją Dvasią ir artimą šalia, o ne virstų tarpusavio argumentų dvikovomis. Ir dar – tai vėl puikus būdas įtraukti ir įgalinti pasauliečius. Bent dalis jų tikrai gali atrasti sau vietą, per tai atpažinti savo talentus, pastebėti vienas kito dovanas ir sugalvoti, kaip tas dovanas panaudoti,“ – rašo „Artumoje“ Agnė Markauskaitė, išreikšdama viltį, kad sinodinio proceso tęsinys leis atgaivinti ir įgyvendinti tai, ko pasibaigus pirmajam etapui vyskupijose nepavyko išlaikyti.

 

Parengė Giedrius Tamaševičius

2025 balandžio 13, 11:18