Per Velykas suskambės nauji benediktinų abatijos Jeruzalėje varpai
Galima pridurti, jog abatija iškilo prieš 115 metų ant Siono kalno, Jeruzalės miesto senamiestyje. Siono kalnas daugybę kartų minimas Šventajame Rašte, kartais kaip Jeruzalės sinonimas. Ši šventa vieta susijusi su Viešpaties Jėzaus ir jo pirmųjų mokinių istorija.
Abatijos istorija yra susijusi su iškilmingu Vokietijos kaizerio Vilhelmo II vizitu Jeruzalėje 1898 metais. Vienas iš šio vizito gestų – žemės sklypo įsigijimas iš Osmanų imperijos sultono. Ant šio sklypo ir buvo pastatyta benediktinų abatija, kurios gyvenimui nuo to laiko vadovauja benediktinai iš Vokietijos. Pasak tradicijos, šioje vietoje „užmigo“ Mergelė Marija, Jėzaus Motina – iš čia ir abatijos dedikavimas šiam įvykiui, kuris lotynų apeigų Bažnyčios tradicijoje minimas kaip Mergelės Marijos Ėmimas į dangų.
Beje, naujojo abato Nikodemo Schnabelio išrinkimas sutapo su didelių abatijos remonto darbų, įskaitant naujo altoriaus pastatymą, pabaiga. Po jų pradėti abatijai priklausančių studentų namų, galinčių priimti iki 25 asmenų, renovacija. Tačiau, pasak abato N. Schnabelio, užbaigus materialius abatijos remonto darbus, abatijos bendruomenė pasiryžusi tęsti dvasinius statybos darbus, kurie yra patys svarbiausi ir prasmingiausi. Jis, kaip abatas, savęs klausia – kur kiekvieno brolio vieta? Kaip būti tuo bendruomenės tėvu, kuris kiekvienam jos nariui padeda būti laimingam Dievo ieškojimo kelyje pagal benediktinų pasirinktą būdą, sujungiantį maldą, darbą ir studijas? Nors benediktinai, kaip žinia, yra kontempliatyvus ordinas, tai nereiškia, kad uždaras. Priešingai, vokiečių benediktinų abatija nuo seno yra piligrimų stotelė ir Jeruzalės krikščionių bendruomenių atstovų susitikimo vieta.
Pasak abato vokiečio, jo vadovaujama bendruomenė priima įvairius svečius. Kaip minėta, tai visų pirma piligrimai, o taip pat trumpiems laikotarpiams atvykstantys studentai ir savanoriai. Antra, tai Jeruzalės katalikų bendruomenės nariai, arabai ir šiek tiek žydų. Trečia, tai Jeruzalėje gyvenantys vienuoliai, vyrai ir moterys, bei dvasininkai. Ketvirta, tai užsieniečiai migrantai, neretai dirbantys kone vergiškomis sąlygomis, prieglobsčio prašytojai. (RK / Vatican News)